Kai fiktyvios sutarties sudarymas gali tapti nusikaltimu: riba tarp civilinės ir baudžiamosios atsakomybės
Fiktyvios sutartys gali būti labai įvairios. Tam tikrais atvejais visos sutarties šalys susitaria sudaryti fiktyvų sandorį („sandorį dėl akių“), kuriuo yra siekiama paslėpti, maskuoti kitokio pobūdžio sandorį tarp tų pačių šalių, sudaryti tam tikro teisinio santykio regimybę. Kitais atvejais tik viena iš šalių sudaro sandorį neketindama jo vykdyti, neturėdama valios jį sudaryti, tačiau apie tai kitos sutarties šalies neinformuoja, taip ją suklaidindama.
Fiktyvios sutartys gali sudominti ne tik tų sutarčių kontrahentus, bet ir valstybės institucijas
Kaip fiktyvias sutartis galima įvardyti sutartis, kurios nors ir atitinka formos reikalavimus (sudarytos raštiškai ar kita šalims priimtina forma, yra patvirtintos šalių parašais ir pan.), tačiau jose yra užfiksuota tikrovės neatitinkanti informacija apie, pavyzdžiui, tariamai ketinamas teikti paslaugas, ketinamas parduoti prekes, apmokėjimo ar kitas vykdymo sąlygas ir pan. Kitaip tariant, sutarties tekste yre fiksuojama situacija, teisinis santykis, kurio viena ar visos sutarties šalys nesiruošia įgyvendinti realiame gyvenime. Tokių fiktyvių sutarčių sudarymas, sąmoningas neteisingos informacijos ir nesiruošiamo įgyvendinti teisinio santykio įtvirtinimas sutarties tekste, gali būti sąlygoti ne tik iš sutarties sąlygų nevykdymo kylančią civilinio pobūdžio teisinę atsakomybę, tačiau tam tikrais atvejais- ir baudžiamąją atsakomybę vienai ar visoms fiktyvios sutarties šalims..
Praktikoje susiduriama su atvejais, kuomet įmonės, siekdamos „optimizuoti“ su darbo užmokesčiu susijusius mokėtinus mokesčius, susitaria su brangiai apmokamais darbuotojais, kad atlygis už jų atliekamas darbo funkcijas bus išmokamas ne kaip darbo užmokestis, o paslaugų teikimo sutarčių pagrindu, tokios formalios paslaugų teikimo sutartys sudaromas su kitomis, susijusiomis, įmonėmis, pvz. kurių akcininkas yra tas brangiai apmokamas darbuotojas. Tokiu atveju dvi įmonės pasirašo paslaugų teikimo sutartį, kurioje yra fiktyviai nurodoma, jog bus teikiamos tam tikros paslaugos(dažniausiai- konsultavimo, „koučinimo“, vadovavimo ar kitos sunkiai apibrėžiamos ir apskaitomos paslaugos), nors abiem sutarties šalims yra iš anksto žinoma, jog jokios paslaugos teikiamos nebus, , o pinigų pagal sutartį mokėjimas faktiškai reikš darbo užmokesčio išmokėjimą. Praktika rodo, jog dažnu atveju paslaugų „teikimas“ apsiriboja tuo, kad „paslaugas teikianti įmonė“ išrašo sąskaitas faktūras ir pagal jas atsiskaitoma, o iškilus būtinybei pagrįsti „teiktų“ paslaugų realumą abi įmonės susiduria su sunkumais. Tokio ar panašaus pobūdžio susitarimai gali būti sudaromi ir siekiant fiktyviai mažinti įmonių pelną (pvz. perkeliant pelną į lengvatinio apmokestinimo zonose įkurtas įmones, kurios tariamai teikia kokias nors paslaugas), paslėpti kitokio pobūdžio sandorį ir pan. Fiktyvių sutarčių sudarymas ir jų vykdymo imitavimas (sąskaitų faktūrų išrašymas, apmokėjimas, buhalterinės apskaitos dokumentų įtraukimas į apskaitą ir kt.) gali lemti baudžiamąją ir mokestinę atsakomybę tokių sutarčių dalyvėms įmonėms bei jų vadovams ar darbuotojams– teisiškai tai gali būti vertinama tiek kaip apgaulingas buhalterinės apskaitos tvarkymas, tiek kaip siekis išvengti mokėtinus su darbo užmokesčiu susijusius mokesčius, pelno mokesčio mažinimas, tam tikrais atvejais- ir kaip įmonės turto iššvaistymas ar pasisavinimas. Jei tokia situacija pakliūva teisėsaugos institucijų dėmesin ir dėl jos pradedamas baudžiamasis procesas, jame paprastai yra sprendžiamas ne tik juridinių ir fizinių asmenų baudžiamosios atsakomybės klausimas, bet ir VMI paskaičiuotos mokestinės nepriemokos, kuri vertinama kaip nusikaltimu padaryta žala, išieškojimo klausimas.
Sutartys, kurių neketinta vykdyti
Sudarant sutartis piktavališkai gali elgti ne abi, o tik viena sutarties šalis, kuri, nuslėpdama tikruosius savo ketinimus, apgauna, suklaidina sutarties kontrahentą. Tai paprastai lemia nuostolius ir finansinius praradimus kitai sutarties šaliai, kuri neįtaria apie ketinimus nevykdyti sutarties. Suklaidintoji sutarties šalis, neįtarianti apie kitos šalies piktavališkus ketinimus, apie tai, kad ši šalis nesirengia vykdyti sutartyje įtvirtintų įsipareigojimų, pradeda vykdyti sutartį, pavyzdžiui, sumoka už tiektinas prekes, paslaugas, būsimus darbus, , ar pati atlieka darbus, suteikia paslaugas, patiekia prekes ar pan., ir, kitai šaliai vengiant vykdyti savo įsipareigojimus, patiria atitinkamą žalą, o bandymai ją išieškoti gali sąlygoti papildomas sąnaudas.
Nepavykus pasiekti žalos atlyginimo civilinėmis teisinėmis priemonėmis , apgautajai sutarties šaliai belieka kreiptis į teisėsaugos institucijas, tikintis, kad ne tik bus nustatytas ir nubaustas kaltininkas, bet ir pavyks pasiekti žalos atlyginimo. Turint omenyje tai, kad baudžiamoji atsakomybė laikoma griežčiausia teisinės atsakomybės forma ir turėtų būti taikoma tik kaip kraštutinė priemonė, kuomet pažeistų teisinių gėrių neįmanoma apginti kitomis teisinėmis priemonėmis, teisėsaugos institucijoms tenka pareiga įvertinti, ar yra padarytas sutartinių įsipareigojimų pažeidimas, kuris turėtų būti sprendžiamas civilinės teisės priemonėmis, ar tai turėtų būti vertinama kaip nusikalstama veika..
Teismų praktikoje yra nusistovėję kriterijai, pagal kuriuos vertinama, kada sutartimi prisiimtų įsipareigojimų nevykdymas ar netinkamas vykdymas turėtų būti vertinamas kaip nusikalstama veika.
Esminis sukčiavimo, kaip nusikalstamos veikos, požymis yra apgaulės naudojimas prieš kitą sutarties šalį siekiant panaudotos apgaulės pasėkoje užvaldyti turtą ar turtinę teisę, ar išvengti turtinės prievolės. Sukčiaujant apgaule siekiama suklaidinti turto savininką, valdytoją ar asmenį, kurio žinioje yra turtas. Apgaulė gali pasireikšti ir tuo, kad viena iš sutarties šalių, aiškiai neketindama ar net neturėdama galimybių vykdyti sutartį, šią informaciją sutarties sudarymo metu nutyli, slepia ir pan. Tačiau kaltininko naudojama apgaulė turi būti esminė, t. y. turėti lemiamą įtaką asmens apsisprendimui minėtiems veiksmams atlikti. Tik esminė tyčinė apgaulė gali būti laikoma nusikalstama.
Kitas kriterijus yra galimybė ginti pažeistas teises civilinėmis teisinėmis priemonėmis. Teisėsaugos institucijos vertina, ar sutarties nevykdanti šalis sąmoningai sudarė situaciją, kad nukentėjusysis negalėtų civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistos teisės arba toks pažeistų teisių gynimo būdas būtų esmingai pasunkintas, pavyzdžiui, be teisėsaugos institucijų pagalbos neįmanoma surasti ar identifikuoti prievolės vengiančio asmens, sandoris sąmoningai sudarytas taip, kad vėliau būtų neįmanoma įrodyti jo tikrojo turinio, asmuo skolinosi nuslėpdamas nuo nukentėjusiojo esminę informaciją apie didelę skolų naštą ir nemokumą, vengdamas prievolės tyčia tapo beturtis, kad nebūtų į ką nukreipti reikalavimo, pasislėpė ir pan.
Vienoje iš naujesnių Lietuvos Aukščiausiojo Teismo bylų kasacinis teismas pritarė žemesnės instancijos teismų sprendimui dėl įvykdyto nusikaltimo sutartinių santykių rėmuose nustatęs, kad nuteistieji ne tik turėdami išankstinę tyčią nevykdyti sudarytų sutarčių nusikalstamai klaidino užsienio įmones dėl savo ketinimų, buvo nesąžiningi, prisistatydavo svetimu vardu, naudojo apgaulę Kinijos įmonėms apsisprendžiant sudaryti joms nenaudingus sandorius, bet ir pirkėjams gavus užsakytą prekę, visiškai neatitinkančią sutarties sąlygų, ir pradėjus reikšti pretenzijas nutraukė bendravimą, nevykdė reikalavimų grąžinti sumokėtus pinigus. Tam, kad apgintų savo pažeistas teises, užsienio įmonių atstovai buvo priversti kreiptis į Lietuvos teisėsaugos institucijas. Taigi savo veiksmais R. S., veikdamas kartu su L. P., sudarė tokią situaciją, kai užsienio įmonių pažeistų teisių gynimo būdas buvo esmingai pasunkintas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-91-891/2025).
Tokiais atvejais svarbus kriterijus, padedantis atskirti sukčiavimą nuo civilinės teisės pažeidimo, yra nukentėjusiojo apdairaus, atidaus ir rūpestingo elgesio kriterijus, susijęs su nukentėjusio asmens savybėmis ir veiksmais. Apgaulės būdas gali būti paneigtas, jeigu nukentėjęs asmuo pats elgėsi itin nerūpestingai, pavyzdžiui, savo turtą perleido kitam asmeniui naiviai pasikliaudamas tik jo geranoriškumu, nors tam nėra jokio pagrindo ar logiško paaiškinimo, ir pan.
Nors baudžiamosios atsakomybės ir civilinių teisinių santykių atribojimo kriterijai yra nusistovėję, vis dėlto jie nėra absoliutūs ir kiekvienoje situacijoje gali būti interpretuojami skirtingai, todėl ne visada aiški riba tarp šių teisės šakų ir yra paliekama daug vietos interpretacijai. Svarbu turėti omenyje, kad neretai civilinių teisinių santykių sudarymas yra priedanga nusikalstamiems ketinimams paslėpti, todėl net ir iš pirmo žvilgsnio klasikinė civilinės teisės situacija gali slėpti nusikalstamus veiksmus ir padarinius.
Parengė advokatų kontoros „Glimstedt“ ginčų sprendimų ekspertai, advokatai dr. Dovilė Murauskienė ir dr. Linas Belevičius.
