Kaip „Švyturys-Utenos alus“ tapo ilgiausiai MO muziejų remiančiu partneriu
Muziejaus vadovė Milda Ivanauskienė prisimena, kad pirmuosius pokalbius apie rėmimą pradėjo dar 2017 m., kai muziejaus dar nebuvo – tik vizija. Tuo metu verslo parama kultūrai, o ypač muziejams, Lietuvoje dar nebuvo įprasta.
„Taip pasireiškė akivaizdus „Švyturio“ vizionieriškumas. Jie buvo pirmieji, kurie patikėjo idėja ir pasakė, kad ši iniciatyva verta palaikymo. Tokia partnerystė reiškia ne tik finansinį palaikymą – tai ir pasiryžimas kartu kurti tai, kas tuo metu dar buvo toli nuo „mainstreamo“, bet labai reikalinga“, – sako ji.
Tokią bendradarbiavimo pradžią kaip vertybinį sprendimą vertina ir ilgametis MO partneris. Pasak „Švyturys-Utenos alus“ vadovo Rolando Viršilo, muziejus nuo pat pradžių atspindėjo tai, ką įmonė vertina labiausiai – drąsą, profesionalumą ir ilgalaikį mąstymą.
.jpg)
„Mūsų bendradarbiavimas su MO gimė ne iš rinkodaros, o iš vertybių. Ir jos iki šiol sutampa – tai profesionalumas, kūrybiškumas, drąsa remti dar tik gimstančias iniciatyvas. Tikiu, kad investicijos į kultūrą yra tvariausios: jos grąžą pamatuoti galima ne pinigais, o visuomenės atvirumu, pasitikėjimu, gebėjimu galvoti plačiau“, – sako jis.
Ką suteikia ilgalaikė partnerystė
MO muziejus nuo pat pradžių kėlė tikslą kurti tvarų veiklos modelį, kuriame subalansuotai veiktų pajamos iš bilietų, viešojo finansavimo, rėmėjų ir mecenatų paramos. Tačiau M. Ivanauskienė pabrėžia, kad svarbiausia partnerystės savybė – ne finansavimas pats savaime, o tai, kaip jis leidžia planuoti, veikti, siekti ilgalaikio poveikio.
„Tikra partnerystės vertė atsiskleidžia per nuoseklumą. Nesibaigiantis ciklas: paraiška–projektas–pabaiga labai riboja. Ilgalaikė parama – tai pasitikėjimas, kuris leidžia plačiau ir giliau mąstyti, kur šiandien visuomenei iš tiesų reikia muziejaus“, – pasakoja muziejaus vadovė.
.jpg)
Įmonės rodomas pasitikėjimas leidžia MO kryptingai augti: muziejus vysto programas švietimo srityje, skiria dėmesį emocinei gerovei, įgyvendina ambicingas temines parodas. Lėšos nukreipiamos ten, kur šiuo metu aktualiausia. M. Ivanauskienė sako, kad tai – ir pasitikėjimo, ir laisvės išraiška, kuri būtina nepriklausomam kultūros balsui.
„Dedame pastangas būti ne tik rėmėju, bet ir tikru partneriu. Mums svarbu, kad MO idėjos pasiektų kuo platesnę auditoriją. Todėl jau seniai bendradarbiaujame įgyvendindami MO turinio projektus Klaipėdoje – mūsų Švyturys Bhouse erdvėse. Parodos, susitikimai su menininkais, edukacijos, specialiai kurtas turinys – visa tai padeda nešti kultūrą į regionus, ne tik sostinę. Ir tai mums yra vertybė“, – pasakoja R. Viršilas.
Tarp MO ir Švyturio įgyvendintų projektų – į Klaipėdą atvežtas legendinis A. Kunčiaus ciklas „Prie jūros“, fragmentai iš „Rūšių atsiradimas. 90-ųjų DNR“, Jono Meko 100-mečiui ir Vilnius City Opera jubiliejui skirtos parodos. Visus projektus lydėjo renginiai, pokalbiai, e.gidai. Tai – „muziejaus be sienų“ principas, kurio MO laikėsi dar prieš turėdamas fizinį pastatą, ir kurį iki šiol aktyviai plėtoja.
Pilietiškumą auginanti kultūra
„Švyturio“ ir MO bendradarbiavimas – ne tik apie meną, bet ir apie tai, ką MO vadovė vadina „demokratijos kultūra“.
„Kultūros įstaiga gali būti vieta, kur vyksta saugus dialogas, keliami klausimai, vyksta apmąstymai, susitikimai. Per parodas keliame temas, kurios kviestų mąstyti giliau – apie lytiškumą, tapatybę, visuomenės poliarizaciją, santykį su laiku. Norime būti vieta, kur susitinka skirtingos bendruomenės – verslas, startuoliai, rašytojai, aktyvistai. Kuo daugiau tokių susitikimų, tuo stipresnė visuomenė“, – sako M. Ivanauskienė.
Šiandien MO kasmet sulaukia apie 150 tūkst. lankytojų, daugiau nei 30 tūkst. dalyvauja edukacijose. M. Ivanauskienė įsitikinusi, kad tai formuoja ne tik kultūros, bet ir pilietiškumo pagrindus.
„Kai žmogus išmoksta reflektuoti, girdėti kitą, priimti nepatogią temą – tai jau yra pokytis. Ir tai kuria ne tik kultūringesnę, bet ir demokratiškesnę visuomenę“, – tvirtina ji.
Šią viziją palaiko ir Carlsberg grupės filosofija, kurios dalis yra „Švyturys-Utenos alus“.
„Carlsberg Foundation“ – vienas seniausių verslo fondų Europoje – kasmet dešimtis milijonų eurų skiria mokslui, menui, kultūrai. Tai išlikusi fondo įkūrėjo Jacobo Christiano Jacobseno valia. Lietuvoje stengiamės remtis tais pačiais principais. Verslas, kuris rūpi tik šios dienos pelnu, nekuria tvarios ateities – o mes norime būti tarp tų, kurie ją kuria“, – sako R. Viršilas.
Kad kultūra turėtų ateitį, ji turi turėti sąlygas
MO muziejus šiandien jau planuoja parodų programą iki 2028 metų. Kiekvienas sprendimas, pasak M. Ivanauskienės, yra spėjimas apie tai, kokiame pasaulyje gyvensime rytoj.
„Kaip ir dabartinė paroda, sukurta prieš dvejus metus, šiandien atranda savo balsą ir rezonuoja su tikrove. Pavyzdžiui, šiuo metu veikianti paroda „Amžinai laikina“, kalbanti apie amžinuosius klausimus ir atsakymų į juos kaitą laike, buvo sumanyta dar tuomet. Šiandien ji suskamba naujai ir atliepia dabartį kitaip, nei tikėjomės ją kurdami. Toks laiko šuolis – mūsų darbo kasdienybė. Galvoti į priekį yra būtina“, – sako ji.
Tarp temų, kurios formuoja būsimas MO kryptis, – technologijos, kartų kaita, globalūs naratyvai ir dialogas su kitomis meno scenomis. Tačiau, kaip pažymi M. Ivanauskienė, kultūrai reikia ne tik idėjų, bet ir sąlygų. Tam, kad meno institucijos galėtų mąstyti strategiškai, veikti laisvai ir būti aktualios, būtina demokratinė, atvira ir finansiškai stabili visuomenė.
VERSLO TRIBŪNA
MO muziejus – viena ryškiausių nevyriausybinio sektoriaus kultūros iniciatyvų Lietuvoje. Per mažiau nei dešimtmetį jis tapo ne vien šiuolaikinio meno erdve, bet ir saugia vieta visuomenės refleksijai. Tačiau tokiam vaidmeniui reikalinga ne tik kūrybinė vizija, bet ir laisvė – o ją užtikrinti padeda ilgalaikiai, pasitikėjimu grįsti ryšiai su verslu. Vienas jų – MO partnerystė su „Švyturys-Utenos alus“, prasidėjusi dar prieš muziejaus atidarymą ir iki šiol išliekanti viena tvirčiausių muziejaus atramų.
Verslas vis reikliau vertina partnerių ir tiekėjų poveikį aplinkai, darbuotojų gerovės užtikrinimo priemones, skaidrumo ir verslo etikos lygį. Karolina Semionovaitė, „Swedbank“ Tvarumo vadovė, dalijasi įžvalgomis, kaip šiame kontekste atrodo šalies įmonės ir kodėl skaidri tvarumo informacija tampa vis svarbesniu kriterijumi, kuriant naujas partnerystes ir siekiant didesnio pasitikėjimo rinkoje.
Apsispręsti, kaip įmonei racionaliausia pirkti elektros energiją – ar fiksuotomis, ar biržos kainomis – nėra paprasta. Įsivertinti reikia ne tik verslo specifiką ir ateities planus, bet ir rinkos kontekstą, aktualijas, praėjusių laikotarpių pamokas ir prognozes. Vienai seniausių Lietuvoje veikiančių gamybos bendrovių į šį klausimą atsakyti padėjo jos elektros tiekėjas.
Šiemet pakuočių tvarkymo srityje įvyko esminis pokytis: nuo 2025 m. sausio 1 d. įsigaliojo Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo pakeitimai. Pagal juos gamintojai ir importuotojai atleidžiami nuo taršos mokesčio tik už tą kombinuotų, plastikinių ir PET pakuočių atliekų kiekį, kuris buvo perdirbtas. Anksčiau gamintojams ir importuotojams užtekdavo pasiekti minimalias sutvarkymo užduotis, o už likusį kiekį mokėti nereikėjo. Nuo šių metų pradžios situacija kardinaliai pasikeitė: už kiekvieną neperdirbtą toną tenka mokėti taršos mokesčius.
„Labai norisi tikėti, kad gyvensime taikioje, laisvoje šalyje, kur verslui sekasi – nes nuo to tiesiogiai priklauso ir mūsų, kaip nevyriausybinės institucijos, veiklos galimybės. Kai verslas jaučia atsakomybę ir pasirenka dalintis savo sėkme, įmanoma įgyvendinti ne pavienius projektus, o visos valstybės kultūrinę raidą stiprinančius procesus. Tai liečia ne tik meną – bet ir švietimą, emocinę sveikatą, socialinę aplinką“, – sako MO vadovė.
Pasak jos, Lietuva jau parodė, kad sugeba susitelkti ir kurti kokybę, kai atsiranda pasitikėjimas ir bendras noras eiti pirmyn.
„Man rodos, mes jau pajautėme tą Lietuvos sėkmę tam tikra prasme – kad dirbdami, mąstydami ir kurdami galime labai daug. Ir aš noriu tokios ateities: kurioje ambicijos sutampa su galimybėmis, o kultūra – su kasdieniu gyvenimu“, – apibendrina M. Ivanauskienė.
