J. Abromavičienė. Menas teismo salėje

Vilniaus oro uosto (VNO) atvykimo terminalo architektūrinis konkursas buvo ambicingas – kompleksinė užduotis su daugybe techninių niuansų. Laimėtoju birželį paskelbtas tarptautinis biuras „Zaha Hadid Architects“, o antrą vietą užėmusi įmonė „Aplan“ šį sprendimą apskundė teismui. Skundas sukosi apie tai, ar tikrai galima skirti maksimalų balą laimėtojo idėjai, jei vertinimo komisijos nariai pateikė rekomendacinių įžvalgų. Deja, tai jau tapo įprastu viešųjų pirkimų scenarijumi – Lietuvoje beveik kiekvienas didesnis konkursas sulaukia pretenzijų.

Apskųstas konkursas nenustebino, ir toli gražu nesakau, kad visi skundai yra nepagrįsti. Didesnis klausimas – kodėl jie teikiami ir kaip galime užtikrinti, kad mūsų visų resursai – nuo pasirengimo komandos iki teismo – būtų naudojami prasmingai, o ne švaistomi ginčams. Todėl dar rengiant sąlygas natūraliai ruošiamasi tam, kad skundas gali ateiti.

Kylantys ginčai rodo ir tai, kad tikrai neužtenka „nusikopijuoti“ prieš tai sėkmingai pasibaigusio viešo architektūrinio konkurso sąlygų (o tai rinkoje tikrai vyksta). Taip tik gausite variantą, kai pirmokas į mokyklą išeina su dvyliktoko drabužiais. Kiekvienas projektas unikalus ir turi savo ypatumų, todėl kriterijai ir konkurso sąlygos turi būti unikaliai adaptuotos. Būtent taip ir buvo „sukaltos“ LTOU sąlygos: kad neliktų neapibrėžtumų teisinėms interpretacijoms. Teismo procesas baigėsi pirmoje instancijoje pripažinus, kad laimėtojas išrinktas teisingai, o vėliau taikos sutartimi galimai todėl, kad ir patys skundą pateikę dalyviai suprato: erdvės teisiniam džiazui mažoka.