Jūrinis vėjas Lietuvai – brangi iliuzija, o ne racionalus sprendimas
Jūrinis vėjas Lietuvai – brangi iliuzija, o ne racionalus sprendimas
Lietuva prieš keletą metų užsibrėžė ambicingą tikslą Baltijos jūroje pastatyti du po 700 MW jūrinio vėjo parkus. Vienas turėjo būti vystomas rinkos sąlygomis, kitas – su valstybės garantuojamu Contracts for Difference (CFD) mechanizmu.
Šiandien pirmasis projektas stringa dėl per mažų elektros kainų, o antrasis konkursas apskritai neįvyko. Tai nėra nesėkmė. Priešingai – tai proga sustoti ir blaiviai įvertinti, ar Lietuvai tokio projekto apskritai reikia.
Perdėtai optimistinės elektros vartojimo prognozės
Jūrinio vėjo planai atsirado remiantis pernelyg optimistinėmis prielaidomis apie elektros vartojimo augimą. Pagal dabartinę strategiją Lietuva numato, kad 2050 m. elektros vartojimas išaugs net penkis kartus. Tuo tarpu kaimyninės šalys prognozuoja daug nuosaikesnį augimą: Lenkija – iki dviejų kartų, Latvija ir Estija – iki 2,3 karto.
Pastarųjų metų tendencijos rodo, kad ir Lietuvos vartojimas didėja gerokai lėčiau, nei buvo planuota – realus augimas siektų apie 2,5 karto. Tokiu atveju šaliai visiškai pakaktų vystomų saulės ir sausumos vėjo parkų projektų, kurių galia jau dabar viršija vietos vartojimą maždaug dvigubai.
Tai reiškia, kad jūrinis vėjas Lietuvai nėra būtinas, siekiant 100 % apsirūpinimo iš vietinių atsinaujinančių išteklių.
Subsidijų energetika iškreiptų rinką
Jei jūrinis parkas būtų statomas su CFD mechanizmu, dalis gamintojų veiktų su garantuotomis kainomis, o kita dalis – rinkos sąlygomis. Tai sukurtų pavojingą situaciją, kai beveik pusė elektros rinkos būtų subsidijuojama ir nereaguotų į kainų signalus.
Šiandien turime:
- daugiau nei 2 GW gaminančių vartotojų saulės elektrinių, kurios iš esmės nebedalyvauja rinkoje;
- sausumos vėjo ir saulės parkus, veikiančius rinkos sąlygomis;
- ir dar planuojamą jūrinio vėjo parką su CFD, kuriam būtų garantuojamas pelnas valstybės sąskaita.
Tokiu atveju rinkos logika nebeveiktų – nauji projektai negalėtų konkuruoti, investuotojai prarastų paskatas kurti efektyvius sprendimus. Realiai tektų rinktis: arba grįžti prie reguliuojamų kainų visiems, arba subsidijuoti visus vienodai.
Jūrinis vėjas turi prasmę tik su jungtimi į Vokietiją
Jūriniai vėjo parkai galėtų būti svarstomi tik tada, kai bus aiški elektros jungties su Vokietija data ir pajėgumai. Tokiu atveju parkai galėtų būti statomi eksportui – Vokietijos rinka yra didelė ir gali lengvai absorbuoti tokius elektros kiekius.
Dabartinės jungtys į Suomiją ir Švediją tokios galimybės nesuteikia. Suomijoje elektros kaina siekia apie 40 EUR/MWh, Švedijos ketvirtoje zonoje – apie 60 EUR/MWh, kai tuo tarpu jūrinio vėjo savikaina būtų apie 120 EUR/MWh.
Eksportuoti elektrą į pigesnes rinkas reiškia, kad valstybė mokėtų skirtumą. Kitaip tariant, Lietuvos vartotojai subsidijuotų eksportą į Skandinaviją.
3 mlrd. eurų už brangų simbolį
Jei 700 MW jūrinio vėjo parkas pagamintų apie 3 TWh elektros per metus, skirtumas tarp gamybos kainos (120 EUR/MWh) ir eksporto kainos (50 EUR/MWh) sudarytų 70 EUR/MWh. Tai reikštų apie 210 mln. eurų metinę subsidiją, o per 15 metų – apie 3 mlrd. eurų.
Sunku paaiškinti, kodėl šalis turėtų finansuoti elektrą, kuri konkuruotų su pigia hidro ar branduoline energija Suomijoje ir Švedijoje. Tai būtų ne investicija į energetinę nepriklausomybę, o į finansinį paradoksą.
Laikas grįžti prie realių skaičių
Taigi, peršasi išvada, kad prieš priimant sprendimus dėl jūrinio vėjo plėtros, Lietuva turėtų peržiūrėti elektros vartojimo prielaidas, įvertinti realų gamybos balansą ir atidėti jūrinių parkų projektus, kol bus aiški jungtis į Vokietiją.
Visais kitais scenarijais tai būtų milžinišką žalą darantis projektas – brangus, iškreipiantis rinką ir perkeliantis naštą ant vartotojų pečių. Energetikos strategijoje šiandien reikia ne ambicingų lozungų, o racionalių sprendimų ir tikrų skaičių.
