A. Marcinkus. Ar galime Lietuvos ambasadorius pervadinti Lietuvos lobistais?

Šiuolaikinėje globalioje ekonomikoje, valstybės sėkmė priklauso ne tik nuo vidaus politikos, bet ir nuo gebėjimo pritraukti investicijas, talentus ir idėjas. Neretai tai reikia daryti drąsiai, greitai ir konkuruojant su kitais. Tam reikalinga daugybė žmonių, atstovų, tarpininkų, kurie veikia tiek šalies viduje, tiek užsienyje. Vieni tokių – lobistai, kiti – ambasadoriai. Nors jų veiklos sritys ir metodai skiriasi, abu šie vaidmenys yra esminiai, siekiant kurti patrauklią ir konkurencingą Lietuvą.

Lobistai – tai profesionalūs interesų atstovai, padedantys verslui, asociacijoms ir nevyriausybinėms organizacijoms (NVO) aiškiai ir skaidriai išdėstyti savo poziciją sprendimų priėmėjams. Lobistų tiesioginis darbas – sudėlioti argumentus, aiškinti poreikius ir pasiūlymus politikos formuotojams, kad įstatymai atlieptų realius ekonomikos ir visuomenės poreikius. Kurti dialogą tarp privataus sektoriaus ir valstybės institucijų, siekiant, kad sprendimai būtų paremti realiais faktais ir analize, o ne politikų įsivaizdavimu ir ideologija. Prisidėti prie ekonomikos augimo – gerai apgalvota teisinė aplinka skatina investicijas ir darbo vietų kūrimą. O tai visiškai tiesioginis Lietuvos interesas.

Lietuvoje lobistinė veikla yra reglamentuota, skaidri ir viešai matoma – deklaruojami susitikimai, interesai, įstatymų projektai. Tai padeda užtikrinti, kad lobizmas netaptų užkulisiniais susitarimais, o veiktų kaip demokratinės sistemos dalis. Deja, mūsuose dažnai tai užmirštama ir net bandoma parodyti, kad lobistai yra Lietuvos „kenkėjai“.