Giedrė Kunigonė. Augant darbostogų paklausai, atsiranda greitų sprendimų pardavėjų: kaip atskirti?
Negana to, EMEA (Europa, Artimieji Rytai ir Afrika) kainodara stabilizuojasi – pernai skrydžių bilietų kainos augo beveik penkiais procentais, šiemet prognozuojamas vos 0,6 % augimas. Tai reiškia ne „pigių sprendimų“ erą, o prognozuojamą kaštų aplinką, kur laimi gerai sukomponuotos, tiksliai suplanuotos komandos išvykos. Svarbu ir tai, kad įmonės planuoja didesnę dalį biudžetų skirti būtent renginiams užsienyje ir trumpoms komandinėms išvykoms: tokį verslo kelionių fokusą atspindi tarptautinės kelionių pramonės žvalgybos platformos „Skift“ išvados.
O kai paklausa auga, deja, atsiranda ir „greitų sprendimų“ pardavėjų. Turiu šviežią pavyzdį: klientui buvo atsiųstas „gražus“ pasiūlymas, kur grupės kaštai paskaičiuoti kaip individualaus turisto ir tiesiog padauginta iš grupės narių skaičiaus. Skamba patraukliai, bet realybėje grupėms taikomos kitos taisyklės; kai kurie viešbučiai apskritai nepriima grupių; sezoniniai „stop sale“ ir minimalios viešnagės ribos perrašo kainą nuo nulio. Tad pagal individualių keliautojų įkainius paskaičiuotas pasiūlymas yra toli nuo realybės ir klaidina klientą, nes pateikta kaina tiesiog neegzistuoja. Tai ne bloga rinka – tai neprofesionalus procesas.
Kodėl? Nes darbostogos nėra katalogo „paketas“. Tai operacijų grandinė su daugybe rizikos taškų: nuo kainų grupėms ir kambarių paskirstymo pagal profilius iki realaus darbo erdvių pajėgumo, maitinimo logistikos, vietinių reglamentų ir paprasčiausio, bet kritiško dalyko – ar ryšio pralaidumas piko metu leis komandai dirbti. Šitos grandinės be tikrų vietinių partnerių nesuvaldysi, nes būtent jie mato, kada miestas kelia kainas dėl festivalio, kada objektas remontuojamas, o kada „teoriškai tinkamas“ viešbutis praktiškai netinka konkrečiai komandos sudėčiai.
Todėl darbostogų organizavimas iš esmės yra partnerysčių verslas. Rimti organizatoriai remiasi ne kontaktų sąrašu, o veikiančia ekosistema: ilgamečiais susitarimais per sezonus, vienu 24/7 kontaktu vietoje su realiais įgaliojimais, licencijų bei draudimo patikromis ir duomenimis apie sezoninius pajėgumus. Ten, kur partnerystės stiprios, rizika numatoma iš anksto, o klientas gauna ne „gražų PDF“, o kokybišką paslaugą.
Kaip pirkėjui atskirti rimtą tiekėją nuo gražios skrajutės? Klauskite apie procesą, ne tik apie baseiną. Apie kainą – ar ji patvirtinta konkrečių tiekėjų šiam sezonui, iš ko susideda ir ar niekur nesislepia papildomi mokesčiai. Apie atsakomybę vietoje – ar turėsite įvardintą kontaktą 24/7 ir kokie jo įgaliojimai. Apie rizikos valdymą – kas nutinka per „force majeure“ ir kitas netikėtas situacijas. Apie patirtį – kiek metų dirbama konkrečiai su darbostogomis. Jei atsakymai migloti, tikėtina, kad perkate tarpininkavimą su miglota atsakomybe.
Į priekį žiūriu blaiviai ir pozityviai. Europoje biudžetai susitikimams ir komandos išvykoms didėja, kainų dinamika EMEA regione lėtėja ir tampa nuspėjamesnė, o trumpi, aiškiai sukomponuoti komandos išvažiavimai išlieka racionalia investicija į produktyvumą ir komandiškumą. Mano patirtis paprasta: ten, kur yra partnerystės, atsiranda ir atsakomybė. O kur yra atsakomybė – darbostogos grįžta ne kaip brangi nuotrauka, o kaip verslo rezultatas.
