Ekonomikos Nobelis – už pastangas suprasti pažangą

Anderso Wiklundo (TT NEWS AGENCY / AFP / „Scanpix“) nuotr.

Tradiciškai, spalio pirmoje pusėje paskelbti Nobelio premijų laureatai. Ekonomikos Nobelis įteiktas tuo metu, kai pasaulio ekonomika yra potencialaus lūžio taške: tikimasi, kad dirbtinis intelektas paskatins naują augimo bangą. Šių metų ekonomikos premijos laureatai paaiškina, kaip inovacijos prisideda prie ilgalaikio ekonomikos augimo ir kaip susiformavo sistema, kurioje nauji produktai ir procesai nuolat diegiami rinkoje, nepaisant prieštaringų interesų, kuriuos jie sukelia.

Alfredas Bernhardas Nobelis (1833–1896) – švedų chemikas, inžinierius, 1895 m. Paryžiuje pasirašytu testamentu, paskutiniu iš keleto, beveik visą savo turtą, apie 94%, skyrė penkioms premijoms (fizikos, chemijos, fiziologijos arba medicinos, literatūros ir taikos). Remiantis testamentu, jos teikiamoms asmenims, per praėjusius metus žmonijai atnešusiems didžiausią naudą.

Viena iš priežasčių, galėjusių paskatinti tokį A. Nobelio sprendimą, buvo turtus jam sukrovusio dinamito taikymas karo reikmėms. Plačiai paplitęs pasakojimas, kad 1888 m. mirus jo broliui Liudvikui Alfredui, Prancūzijos dienraštis susipainiojęs išspausdino Alfredo Bernhardo nekrologą, skelbiantį apie „prekeivio mirtimi“ mirtį. Pasak istorijos, šis įvykis lėmė Nobelio susirūpinimą savo darbų palikimu: nenorėdamas įeiti į istoriją tokiu paniekinamu vardu, jis išreiškė savo valią dėl premijų skyrimo. Aišku, tai šokiravo mokslininko artimuosius ir šie užginčijo testamentą. Galiausiai po 5-erių metų buvo įsteigtas Nobelio fondas ir 1901-aisiais pradėtos teikti jo vardo premijos, dydžiu tuomet prilygusios Švedijos universiteto profesoriaus 20-ies metų atlyginimui.