Mirė C. Cardinale, „viena didingiausių visų laikų italų aktorių“
Savo ryškiu grožiu C. Cardinale žavėjo garsiausius Italijos kino kūrėjus ir vaidino su dauguma to meto ryškiausių kino žvaigždžių vyrų – nuo Burto Lancasterio iki Alaino Delono, Marcello Mastroianni, Jeano-Paulo Belmondo, Klauso Kinskio ir kitų.
Alessandro Giuli, Italijos kultūros ministras, pavadino ją „viena didingiausių visų laikų italų aktorių“ įkūnijusių „itališką grakštumą“.
Per dešimtmečius trukusią karjerą C. Cardinale suvaidino 175 filmuose. Vertinama, jog geriausius vaidmenis ji sukūrė režisierių L. Visconti filmuose „Rokas ir jo broliai“ (1960), „Leopardas“ (1963), „Blyškiosios Didžiųjų grįžulo ratų žvaigždės“ (1965), „Šeimyninis portretas interjere“ (1974), F. Fellini „8 ½" (1963), M. Bolognini „Gražuolis Antonijus“ (1960), „Senatvė“ (1962), „Libera, mano meile“ (1974), V. Zurlini „Mergina su lagaminu“ (1961), W. Herzogo „Fickaraldas (1982).
Už viso gyvenimo kūrybą aktorė buvo įvertinta Venecijos kino festivalio prizu (1993) ir Berlyno kino festivalio prizu (2002).
Aktore tapti netroško
C. Cardinale gimė 1938 m. balandžio 15 d. La Gulete netoli Tuniso, tėvų siciliečių šeimoje.
Pasakojama, jog pirmoji patirtis filmuojantis Claudiai tapo jos ir visos klasės dalyvavimas prancūzų režisieriaus Rene Vaultier trumpametražiniame filme, sulaukusiame sėkmės Berlyno kino festivalyje. Šis nedidukas vaidmuo pavertė merginą vietinio populiarumo žvaigžde ir atkreipė režisieriaus Jacques Baratier, ieškojusio tunisietės aktorės filmui „Goha“, dėmesį. Šis filmas ir tapo C. Cardinale aktoriniu debiutu.
Esminiu postūmiu į kinematografijos pasaulį tapo 1957 m. Italijos kinematografininkų organizuotas „Gražiausios italės Tunise“ konkursas, kurio prizas buvo kelionė į Venecijos kino festivalį, ir kurį ji laimėjo, tapusi „Gražiausia itale Tunise“. Festivalyje išsyk pastebėta ir prodiuserių įkalbėta, Claudia pradėjo lankyti Eksperimentinį kinematografijos centrą Romoje, tačiau netrukus nusivylė studijomis ir susidūrusi su italų kalbos (kurios beveik nemokėjo) problemomis, metė mokslus.
Nusprendusi grįžti į Tunisą, Klaudija suprato esanti nėščia po trumpalaikio romano Romoje su 10 metų vyresniu prancūzu. Priimant sprendimą dėl savo ateities, išeitimi iš susidariusios padėties tapo kino kompanijos „Vides“ pasiūlytas 7-erių metų kontraktas. Šios vadovas Franco Cristaldi, taip pat gimęs Tunise, nežinojo apie aktorės padėtį, tačiau vėliau išaiškėjusi tiesa neatbaidė jo nuo minties paversti ją kino žvaigžde. 1966 m. Cristaldi ir Klaudija susituokė.
„Visi režisieriai ir prodiuseriai norėjo, kad vaidinčiau filmuose, o aš sakiau: „Ne, aš nenoriu!“ – vėliau pasakojo aktorė. C. Cardinale buvo režisierių geidžiama aktorė, tačiau jos „vienintelė meilė“ buvo mėlynakis neapolietis režisierius Pasquale Squitieri, jos dukters Claudios tėvas, su kuriuo keturis dešimtmečius, iki jo mirties 2017-aisiais, ji dirbo eilėje filmų.
1995 m. C. Cardinale išleido autobiografinę knygą „Moi Claudia, Toi Claudia“, ji aktyviai gynė moterų teises, o 2000 m. buvo paskirta UNESCO geros valios ambasadore.
C. Cardinale mirė Nemūre netoli Paryžiaus, šalia esant jos vaikams, naujienų agentūrai AFP sakė aktorės agentas. Anot jo, „Ji palieka mums laisvos ir įkvėptos moters palikimą – ir kaip moteris, ir kaip menininkė“.
