Meilė trunka trejus metus. Kaip ir valdžios pažadai
Ši idėja įtvirtinta 2020 m. Vyriausybės programoje, 2021 m. rudenį pristatyta koncepcija, 2022 m. kalbėta, kad dokumentas jau įgauna formą, žadėta, kad 2023 m. pabaigoje jis virs kūnu. Visgi, metai į pabaigą, o dokumento dar nėra. Ir, tikėtina, nebus.
Tad kyla klausimas, kas nutiko?
Dainius Čergelis, Aplinkos ministerijos Statybos ir būsto grupės vadovas, VŽ pasakoja, kad teisės akto rengėjai kiek užtruko, nes nenorėjo aklai perkelti taisyklių, įstatymų bei reikalavimų ir vylėsi (ir tebesitiki) išspręsti sektoriaus problemas kartu su „kokybiniu pokyčiu“.
Tik kas konkrečiai vyko trejus metus, nežinia. Galbūt laukta 2023 m. rugsėjį pateiktų Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos išvadų. Tiesa, procesas visiškai vietoje nestovėjo. Ministerija turi Vyriausybės patvirtintą koncepciją: nuspręsta įtraukti visus įstatymus, kurie tiesiogiai ar fragmentiškai kalba apie statinių rūšis, pavyzdžiui, Statybos, Kelių. Kodekso turinys turėtų apibrėžti visą pastato atsiradimo ir gyvavimo ciklą: projektavimą, statybą, naudojimą ir nugriovimą.
Taip pat Seime pateikti Statybos įstatymo pokyčiai, kuriais siekiama sutrumpinti statybos leidimų išdavimo trukmę. Dar ministerija peržiūri ir statybos techninius reglamentus (STR), nustatys, ką reikia reguliuoti, kas yra rekomenduojama, o tokius klausimus kaip „atstumai tarp rozečių“ galiausiai paliks pačių projektuotojų „profesionalumui ir atsakomybei“.
D. Čergelis kol kas kalba, kad reikia suderinti normas, reguliuojamas skirtingų institucijų, pavyzdžiui, higienos. „Turime kompleksinį uždavinį nuo įstatymų lygmens iki įgyvendinamųjų teisės aktų projektų rengimo tam, kad parodytume visą galutinį sprendimą“, – sako jis.
Visgi sektoriaus atstovai pirštu beda ir į kitas bėdas, susijusias su statybos dalyviais, rangovais, projektuotojais, ekspertize, techniniais prižiūrėtojais ir atestavimu. Paklausus, kodėl tos problemos velkasi ne vienus metus, atsidūstama: „Ministerijoje trūksta specialistų.“
Ministerija sako, kad sektoriaus keliamos problemos tėra idėjos. O pastarojo atstovai pyksta, kad sprendimai, reikalingi dabar, atidedami neapibrėžtam „apsvarstysime su Statybos kodeksu“ laikui. O laikas neapibrėžtas, nes ministerija, nors ir viešai teigia, kad kodeksą baigs iki 2025 m., neoficialiai leidžia suprasti, kad to nebus.
Pokyčiai sektoriui buvo labai svarbūs. Pavyzdžiui, Mindaugas Statulevičius, Lietuvos NT plėtotojų asociacijos prezidentas, vylėsi, jog taip būtų išspręsta dažnos teisės aktų kaitos problema.
„Tai mums labai svarbu, nes vieni reglamentai prieštarauja kitiems, įstatymas prieštarauja reglamentams arba reglamentai įstatymui. Tada turi vertinti, kuo vadovautis“, – VŽ kalba jis.
Visgi Algimantas Pliučas, Lietuvos architektų rūmų pirmininkas, teigia, jog dabar Statybos kodekso idėja nebėra tokia aktuali, projektuotojams svarbiausia, kad būtų sutvarkyti STR.
„Ši dalis turbūt pati reikalingiausia, nes dabar teisinėje bazėje kai kur iš sovietmečio perkeltos normos. Jos šiuolaikiniam gyvenimui ir technologijoms visiškai netinka“, – teigia jis.
Regis, susidurta su klasikine kadencijų formule: atėjus ir pažadėjus gražių dalykų – ar tai būtų 2008-ųjų „Saulėtekio“ komisija, turėjusi sumažinti biurokratiją, ar 2020-ųjų darbo grupės dėl Mokesčių reformos, ar Statybos kodeksas, trejus metus užsikasus dokumentuose, likus paskutiniams metams naiviai tikimasi įgyvendinti viską.
Fredericas Beigbeder, knygą pavadindamas „Meilė trunka trejus metus“, taikliai numatė, kad meilė, net ir teisėkūroje, truks trejus metus. Nors metai nebuvo patys lengviausi ir juos purtė tiek pandemija, tiek karas Ukrainoje su visais padariniais, viltis visus pažadus ištesėti per metus, VŽ nuomone, primena studento darbą baigiantis terminui.
Gražių, reikalingų ir prasmingų idėjų dera imtis iškart, o dirbti protingai – ne sunkiai. Galbūt pamoka būtų ta, kad reikia įsivertinti idėjos ambicingumą ar biurokratijos liūną, įtraukiantį visus be išimties. Gal kartais didžiausia padėka lauks už tai, kad valdžia išgirdo ir bent sutvarkė problemas „čia ir dabar“.
