D. Misiūnas. Lietuvos inovacijų paradoksas: viską turim, bet proveržio nėra

Neseniai paskelbta, kad šių metų ekonomikos Nobelio premija atiteko mokslininkams Joeliui Mokyrui, Peteriui Howittui ir Philippe’ui Aghionui, paaiškinusiems, kaip inovacijos tampa pagrindiniu ekonomikos pažangos varikliu. Tai daugeliui tapo dar vienu priminimu – investicijos į inovacijas šiandien tampa ne pasirinkimu, o būtina sąlyga šalies konkurencingumui, žmonių gerovei ir saugumui.

Ši mintis šiandien ypač svarbi Lietuvai. Turime visą infrastruktūrą, kuri galėtų tapti inovacijų varikliu – Lietuvos mokslo tarybą, Inovacijų agentūrą, Ko-investicinį fondą, startuolių ekosistemą, pramonės skaitmeninimo iniciatyvas, tačiau vietoj proveržio vis dar stovime starto linijoje. Kitaip tariant, turime stadioną, bet nepradėjome žaisti.

Šią realybę patvirtina tarptautiniai vertinimai.„Global Innovation Index 2025“ reitinge Lietuva užima 33 vietą iš 139 valstybių – turime gana stiprią inovacijų įvestį, tačiau ženkliai silpnesnę išvestį. Kitaip tariant, investuojame į struktūrą, bet sukuriame per mažai rezultatų. Europos Komisijos „Summary Innovation Index“ Lietuvą taip pat priskiria prie vidutinių inovatorių („moderate innovators“). Tuo tarpu Estija čia jau laikoma „strong innovator“. Tai rodo, kad net mūsų regiono šalys, turinčios panašų mastą ir starto poziciją, geba judėti greičiau.