6.000 žydų išgelbėjęs diplomatas: negaliu leisti numirti atėjusiems su mirties šešėliu veide

Publikuota: 2017-09-06
Eilės laukiančiųjų vizos prie diplomato Chiune Sugiharos namų Kaune. balticasia.lt nuotr.
Eilės laukiančiųjų vizos prie diplomato Chiune Sugiharos namų Kaune. balticasia.lt nuotr.

Kaune vyksta Sugiharos savaitė – intensyvus renginių ciklas, skirtas įamžinti japonų diplomato Chiune’s Sugiharos atminimą. 1939–1940 m. Kaune gyvenęs diplomatas kartu su olandų konsulu Janu Zvartendijku išdavinėjo „gyvybės vizas“, išgelbėjusias apie 6.000 žydų gyvybių.

Kaip reta kuri tauta savo tradicijas ir istorinę atmintį puoselėjantys japonai šios savaitės metu prisidėjo prie Sugiharos namo, kuriame jis dirbo, restauravimo. Darbų ėmėsi į Lietuvą drauge su oficialiais Japonijos asmenimis atvykusi „Tokon International“ dažytojų grupė. Diplomato namą-muziejų tvarkantys japonai atsivežė darbams skirtų 30.000 Eur, suaukotų Japonijos žmonių, o iki rugsėjo 8 d. trunkanti Sugiharos renginių savaitė prasidėjo namo perdažymu.

Tėvas nusigręžė, sėkmė – ne

Vadinamųjų gyvybės vizų metinės minimos rugsėjo 4-ąją, šiemet jos skaičiuoja 77-erius metus. 1940 m. rugsėjo 4 d. Japonijos vicekonsulas Chiune Sugihara, traukiniui iš Kauno geležinkelio stoties jau pajudėjus į Berlyną, per vagono langą nesiliovė dalijęs paskutinių dokumentų su tranzitinėmis vizomis į Japoniją. Rugpjūčio 28 d. uždarius konsulatą, Sugihara iki pat savo išvykimo rugsėjo 4-ąją jas toliau išrašinėjo „Metropolio“ viešbutyje ir Kauno geležinkelio stotyje.

Sugihara gimė Japonijoje, Jaotsu mieste 1900 m. sausio 1 d., antrasis šešių vaikų šeimoje. Šioje, kaip ir visose japonų šeimose, senosios tradicijos buvo itin svarbios. Viena ryškiausių – pagarba autoritetui. Hierarchiškai vaikai turėjo paklusti tėvams, jaunesnieji broliai ir seserys – vyresniesiems. Baigęs mokyklą jaunasis Sugihara tėvo valia privalėjo studijuoti mediciną. Bet tvirtas būsimojo konsulo charakteris prasiveržė dar jaunystėje – vaikinas ryžosi ginti savo idealus bei siekius, pirmiausia – troškimą tapti anglų kalbos mokytoju. Todėl universitete jis tyčia neišlaikė medicinos egzamino, taip užrūstindamas tėvą ir negaudamas paramos pasirinktoms studijoms.

Tėvas nuo Čiunės nusigręžė, tačiau sėkmė – ne. Kaip tik tuo metu Vasedos universitete buvo renkama grupė kalbas studijuosiančių jaunuolių, gausiančių ir valstybines stipendijas. 1918 m. Sugihara sėkmingai išlaikė egzaminus ir pradėjo studijuoti rusų kalbą. 1919 m. studentas gavo dar vieną, Užsienio reikalų ministerijos skirtą stipendiją politikos ir diplomatijos studijoms Harbino Gaikuno universitete Kinijoje. Baigęs mokslus Sugihara pradėjo diplomato karjerą, paskirtas Japonijos ambasados Harbine tarnautoju.

Jau vėliau, regis, paties likimo atblokštas į Lietuvą, į pasaulio istorijos puslapius Sugihara įsirašė kaip vienas didžiausių holokausto didvyrių.

nuotrauka::1

Skaičiuojama, kad 1940-aisiais Kaune jis ranka išrašė 2.193 vizas, didžiąją jų dalį – rugpjūtį, prieš pat uždarant konsulatą. Dalis vizų buvo skirta ištisoms šeimoms. Manoma, kad šie dokumentai išgelbėjo gyvybę 6.000 nacistinio režimo persekiojamų žydų.

„Aš prisiėmiau atsakomybę padėti pabėgėliams, nes tokie buvo mano kaip žmogaus įsitikinimai“, – praėjus keliems dešimtmečiams savo memuaruose rašė diplomatas, aiškindamas, kodėl nepakluso savo šalies Užsienio reikalų ministerijos valiai ir dalijo tranzitines vizas į Japoniją.

Kelias į Lietuvą

Istorija tuo ir žavi, kad kartais savo herojų pėdas sumėto taip, jog jie atsiduria netikėčiausiose vietose. Chiune’s Sugiharos biografai paliudys, kad jo diplomatinis meistriškumas užkirto jam kelią į svajonių postą Maskvoje, o tai galiausiai jį atvedė į Lietuvą.

Gabus kalboms, kurių mokėjo kelias, tarp jų – rusų, vokiečių ir anglų, Sugihara buvo itin vertinamas kaip Rusijos ekspertas. 1932 m. eidamas diplomatinę tarnybą Mandžiūrijoje jis vadovavo deryboms dėl geležinkelio sistemos įsigijimo iš Maskvos. Naudodamasis per pažintis surinkta informacija, jis sugebėjo išsiderėti palankias pirkimo sąlygas ir taip Japonijai sutaupyti milijonus.

Rusai to niekada nepamiršo, taigi, kai 1936 m. Sugihara gavo diplomatinį postą Maskvoje, jis nebuvo įleistas į šalį. Po poros metų diplomatinės tarnybos Suomijoje 1939 m. lapkričio pabaigoje jam buvo pavesta atidaryti konsulatą Kaune.

Pagrindinė Sugiharos misija Lietuvoje buvo rinkti įvairaus pobūdžio žvalgybos informaciją. Bet Japonijos diplomatą domino ne tik karinių dalinių judėjimas, jį sujaudino ir žydų pabėgėlių istorijos apie už šalies ribų siaučiantį terorą.

Kiurasao viza

1939 m. rudenį prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, o Lenkiją okupavus nacistinei Vokietijai ir Sovietų Sąjungai įžengus į Lietuvą, tada dar nepriklausomą šalį, bėgdami nuo nacių persekiojimo į Lietuvą pasitraukė maždaug 12.000 Lenkijos žydų. Jie tikėjosi, kad iš laisvos šalies pavyks lengviau emigruoti į kitas valstybes, pirmiausia – JAV. Tačiau 1940 m. birželį Sovietų Sąjunga aneksavo Lietuvą. Netrukus įsakyta uždaryti visas užsienio atstovybes. Žydų pabėgėliai suprato, kad net ir menkas galimybių langas pabėgti iš Europos pradeda užsiverti.

Išvykimas iš Lietuvos buvo komplikuotas. Vienintelis saugus kelias driekėsi į Rytus per Rusiją, tačiau, siekiant palikti Lietuvą, buvo būtina turėti galutinio tikslo vizą, liudijančią, kad esi laukiamas svečioje šalyje, ir tranzitinę vizą tos valstybės, per kurią ketinama vykti. Tik su jomis sovietai leido išvykti iš Lietuvos.

Regis, pats likimas į Lietuvą atvedė ir su japonų konsulu sujungė kitą šios istorijos herojų – Nyderlandų garbės konsulą Lietuvoje Janą Zwartendijką. Šis Lietuvoje dirbo „Philips“ padalinio direktoriumi ir laikinai prisiimti konsulo pareigas sutiko nenoriai.

Būtent į jį ieškodami išsigelbėjimo kreipėsi du Nyderlandų žydai, prašydami padėti pasprukti į Nyderlandų kontroliuojamas užjūrio teritorijas. Išsigelbėjimu tapo Kiurasao sala Karibų jūroje už kelių dešimčių kilometrų nuo Venesuelos. Patekti į šią salą nereikėjo vizos, tačiau buvo būtinas salos valdytojo sutikimas.

Ponas Zwartendijkas sukūrė tai, kas istorijoje žinoma kaip Kiurasao viza, – jų buvo išrašyta bemaž pustrečio tūkstančio. Šviežiai iškeptas Nyderlandų diplomatas dokumentuose tiesiog įrašydavo, kad siekiant patekti į salą vizos nereikia. Jis specialiai nepaminėdavo, kad būtinas administracijos leidimas. Viltasi, kad atsakingos žinybos šį įrašą traktuos kaip galutinio tikslo vizą.

Žinia apie Kiurasao vizas teikiantį olandą keliavo iš lūpų į lūpas, ją apsukriai platino žydų bendruomenė Lietuvoje. Tačiau gavusiems šią vizą buvo būtina ir tranzitinė Japonijos, iš kurios buvo galima pasiekti salą, viza. Taigi liepos pabaigoje prie Japonijos konsulato nutįso šimtų vilties ieškančių žmonių eilė.

Gyvybės vizos

„Jie buvo žmonės ir jiems reikėjo pagalbos. Džiaugiuosi, kad man pavyko rasti jėgų ją suteikti“, – prisimindamas konsulato tvorą apgulusių žmonių minias kadaise sakė Sugihara. Diplomatas vėliau pripažino, kad sprendimas nebuvo lengvas. Juk jis buvo karjeros diplomatas, į istorijos sūkurį įmestas labai nepalankiomis aplinkybėmis, kai nacistinė Vokietija ir Japonija buvo sąjungininkės.

Kaip jau minėta, atskirai Kiurasao viza nieko nereiškė, – siekiant išvykti iš šalies buvo būtina tranzitinė Japonijos viza. Formaliai Japonijos konsulas galėjo vizas išduoti tik tokiu atveju, kai prašantys turi vizą į galutinį kelionės tikslą ir pakankamai pinigų kelionei.

Ponas Sugihara puikiai suprato, kad dažniausiai nė vienas iš šių kriterijų nėra tenkinamas. Visgi jis tikėjo, kad su tariama Kiurasao ir Japonijos vizomis žydai turi galimybių ištrūkti iš šalies. Juk Sugihara buvo auklėtas pagal samurajų tradicijas, o klasikinė išmintis skelbia, kad net medžiotojas nežudo paukščio, jeigu šis pas jį atklysta prieglobsčio.

Užsienio reikalų ministerija, su kuria konsultavosi Sugihara, išimčių daryti neleido, tačiau Sugihara vis tiek ranka rašė tūkstančius tranzitinių vizų. Savo veiksmus jis koordinavo su Zwartendijku.

nuotrauka::2

Gavę vizas pabėgėliai traukiniu vykdavo į Vladivostoką, o iš jo kėlėsi į Japoniją, kur buvo saugu. Nors Sugiharai nebuvo leista be pagrindo išrašyti vizų, Japonijos vyriausybė žydų klausimu vykdė kitokią politiką negu nacistinė Vokietija. Pabėgėliams čia grėsmė nekilo.

Padedami žydų bendruomenės, dauguma pabėgėlių galiausiai rado namus Šanchajuje, JAV, kitose valstybėse, dalis pasiliko Japonijoje.

Samurajaus įvertinimas

Kai išvyko iš Lietuvos, Chiune’s Sugiharos likimas pasuko kiek netikėta linkme. Kelerius metus jis dirbo konsulatuose Berlyne, Prahoje, Kaliningrade ir Rumunijoje. 1945 m. sovietams įžengus į Rumuniją, jis su šeima buvo įkalintas ir nelaisvėje praleido pusantrų metų.

Grįžęs į Japoniją, netrukus paliko diplomatinę tarnybą ir dirbo įvairius darbus. Į diplomatiją niekada nebegrįžo, garbės nesigviešė ir savo žygdarbiais nesigyrė. Tik 1969 m. jį susirado Izraelio diplomatas Joshua Nishri, kuris tuo metu dirbo Japonijoje. Viena vizų prieš beveik tris dešimtmečius buvo skirta jam.

Paplitus žiniai apie atrastą Chiune Sugiharą, šimtai liudijimų apie jo indėlį gelbstint žydus užplūdo „Yad Vashem“, holokausto aukų ir didvyrių atminties institutą. 1985 m. jam buvo suteiktas Pasaulio tautų teisuolio vardas – aukščiausias „Yad Vashem“ skiriamas Izraelio valstybės garbės apdovanojimas. Chiune Sugihara – vienintelis japonas, įvertintas šiuo apdovanojimu.

Sugihara buvo ne tik didis humanistas, bet ir įžvalgus diplomatas bei politikas – 1940 m. vasarą apie Holokaustą pasaulis dar nedaug žinojo, sistemiškas žydų naikinimo planas dar nebuvo parengtas. Tačiau konsulas nujautė, kad Europoje gyvenančių žydų bendruomenių laukia labai sunkūs laikai ir kad joms reikia padėti. Konsulas, nors ir turėdamas diplomatinę neliečiamybę, rizikavo savo ir savo šeimos laisve bei gyvybe – karo metais bet koks sąjungininkų susitarimas galėjo būti greitai nutrauktas. Diplomatas tiesiog ryžosi atlikti savo žmogiškąją pareigą. Kaip jis pats sakė tyrinėtojui Chrisui Salierno, „Aš negaliu leisti numirti žmonėms, kurie pas mane atėjo su mirties šešėliu veide. Kad ir kokia bausmė manęs lauktų, aš klausysiu tik sąžinės balso.“

1997-aisiais po mirties Pasaulio tautų teisuolio vardas buvo suteiktas ir Nyderlandų diplomatui Janui Zwartendijkui.

Sugiharos savaitė – pirmą kartą organizuojamas renginių ciklas, skirtas įamžinti japonų diplomato Čiunės Sugiharos atminimą.

Savaitės metu įvairiose Kauno erdvėse vyksta koncertai, simpoziumas, filmų peržiūros, viešos paskaitos, parodos, kūrybinės dirbtuvės ir kiti renginiai.

Daugiau informacijos – „Facebook“ puslapyje „Sugiharaweek“

Rašyti komentarą

Rašyti komentarą

Gauk nemokamą LAISVALAIKIO savaitraštį į savo el.pašto dėžutę:

Pasirinkite Jus dominančius NEMOKAMUS savaitraščius:















Svarbiausios dienos naujienos trumpai:



 

Verslo žinių pasiūlymai

„Verslo žinių“ akademija

„Verslo žinių“ akademija

Išsamūs praktiniai mokymai ne didesnėse nei 14 dalyvių grupėse

Pažintinis žurnalas

Pažintinis žurnalas

Tiems, kas brangina savo laisvalaikį ir domisi rytojumi

Nepamirštamos kelionės laiku

Nepamirštamos kelionės laiku

Kas mėnesį laukia nauji įspūdžiai ir netikėti atradimai

NEMOKAMI specializuoti savaitraščiai

NEMOKAMI specializuoti savaitraščiai

Nepraleiskite savo srities naujienų

Siekdami pagerinti Jūsų naršymo kokybę, statistiniais ir rinkodaros tikslais šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. „cookies“), kuriuos galite bet kada atšaukti.
Sutinku Plačiau