Apie verslininką Joną Basanavičių

Publikuota: 2016-02-16
Pasiturinčių ūkininkų šeimoje gimęs Jonas Basanavičius turėjo verslininko gyslelę. „Wikimedia Commons“ nuotr.
Pasiturinčių ūkininkų šeimoje gimęs Jonas Basanavičius turėjo verslininko gyslelę. „Wikimedia Commons“ nuotr.
 

Kalbant apie tautinio lietuvių atgimimo patriarchu laikomą Joną Basanavičių (1851–1927), pagrindiniai žodžiai jam apibūdinti būtų mokslininkas, daktaras, romantikas, suvalkietis.

Atkaklus siekiant užsibrėžtų tikslų gyvenime, jis stengėsi išlikti garbingas ir padorus inteligentas, to reikalavo ir iš kitų. Tai žymu iš jo autobiografijos ir susirašinėjimo. VŽ „Savaitgalyje“ – Jono Basanavičiaus kaip verslininko asmenybės pusė.

1917 m. vasario 17 d. daktaras apskundė kaizerinei okupacinei valdžiai jam paskirtą 80 markių pagalvės mokestį. Esą 1916 m. gruodžio 20 d. jis įmokėjęs 20 markių Vilniaus miesto kasoje. Kaip gydytojas nepraktikuoja, nekilnojamojo turto neturi, santaupas sudėjo į „Vilijos“ fabriką, gaminantį žemės ūkio mašinas, rankose turimos sumos užtektų tik keletui mėnesių.

1919 m. kovą jo surašytose „Žiniose apie Švietimo liaudies komisariato skyriaus bendradarbius“ fiksuota, kad nuosavybės neturi ir gyvena iš algos. Tų metų lapkričio 14 d. Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti komitetas jam skyrė kailinius. Tačiau išdidumas ir inteligento būdas kad ir senyvą žmogų išlaikytinio kailyje vertė jaustis nepatogiai: viename iš laiškų jis rašo, kad jam koktu dykai antrą mėnesį maitintis draugijos valgykloje, už pirmąjį panelė Krygeraitė pinigų nepriėmė, primygtinai prašė pranešti, kiek skolingas.

Pirmoji lietuviška AB

Jau Vincas Kudirka ragino lietuvius keltis į miestus ir užsiimti prekyba ar amatu. Petras Vileišis žengė dar toliau ir ėmėsi verslo Vilniuje. Jonas Basanavičius su grupele bendraminčių sumaniai numatė, kad žemės ūkio kraštui reikia padargų, mašinų, trąšų ir rinktinių sėklų, vietinio cemento, kad visa tai reikia ne tik patiems gaminti, bet ir turėti savą pardavimo tinklą. Aišku, visa tai siejasi su tautinio judėjimo augimu ir lietuvių ketinimu įsitvirtinti istorinėje sostinėje, tačiau gerai prasidėjusiai lietuviškojo verslo sėkmės istorijai koją pakišo Pirmasis pasaulinis karas.

J. Basanavičius buvo vienas iš „Vilijos“ bendrovės žemės ūkio mašinoms gaminti organizatorių ir stambiųjų akcininkų, taip pat vienas „Lietuvių ūkininkų B-vės“ steigėjų 1913-iaisiais. Jonas Smilgevičius kartu su J. Basanavičiumi ir kitais lietuviais 1911 m. balandį įsteigė bendrovę, kuri nupirko bankrutavusią Petro Vileišio geležies dirbinių gamyklą. Visaverčiai nariai buvo inžinierius P. Vileišis, įnešęs 25.000 rublių, po 5.000 rublių – daktaras, agronomas J. Smilgevičius, spaustuvininkas Jurgis Pesys ir kolegijos asesorius Andrius Dubinskas. Šie ir kiti, mažiau įnešę, asmenys įrašyti į „Vilniaus ūkio mašinų fabriko bendrovės „Vilija“ prospektą, datuotą 1912 m. kovo 10 d.

1912 m. vasarį pradėjęs dirbti, J. Smilgevičiaus vadovaujamas fabrikas tapo pirmąja lietuviška akcine bendrove. Pasikeitus savininkams, pakito ir produkcija – pradėta gaminti įrankius, žemės ūkio mašinas ir pardavinėti. Netrukus bendrovė išplėtė veiklą ir įkūrė filialus Kaune, Panevėžyje, Telšiuose, Utenoje, Joniškyje ir kitur. Aukštos kokybės „Vilijos“ produkcija 1912 m. Rostove žemės ūkio parodoje buvo apdovanota trimis sidabro medaliais, o lietuviški gaminiai paplito po visą Rusiją.

Per Pirmąjį pasaulinį karą, 1915 m. vasarą, frontui artėjant prie Vilniaus, iš miesto buvo evakuotos įstaigos ir įmonės. Pagrindinė „Vilijos“ gamyklos dalis atsidūrė Smolenske, ten tęsė veiklą vadovaujama Andriaus Vosyliaus, bet 1918 m. rudenį sovietinės valdžios buvo nusavinta. 1918 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Valstybės Taryba įgaliojo atgaivinti gamybą ir grąžinti fabriką iš Rusijos.

1918 m. lapkričio 22 d. dalininkų susirinkime nutarta bendrovės veiklą Vilniuje atgaivinti ir prašyti pusės milijono markių paskolos iš Prekybos ir pramonės ministerijos. Kaip rodo kasos operacijų knyga, gruodžio 17 d. bankas tepervedė 25.000 markių. Paleidimo darbai truko nuo gruodžio 17 d. iki 1919 m. vasario 20 d. Dirbo 12 žmonių. Žemdirbystės liaudies komisariatas buvo užsakęs 10.000 akėtvirbalių ir 500 kirvių. Jie daryti rankiniu būdu, bet davė lėšų fabrikui gyvuoti. Gegužės 8 d. II lenkų divizijos intendantai išvarė iš teritorijos darbininkus ir pastatė sargybą. Kitą dieną išgabeno 30 sunkiųjų ir 3 dengtus vežimus, 2.200 pūdų geležies, 6.000 džiovintų stipinų ratams, 200 kaustytų ratų, ugniagesių mašiną. Patirtas 184.000 rublių nuostolis. 1920 m. sausio 18 d. Vilniaus apskrities viršininko potvarkiu fabrikas rekvizuotas karo aviacijos reikalams, liepos 8 d. karinė valdžia pradėjo gabenti visas mašinas, medžiagas ir kitą bendrovės turtą.

Dar 1919 m. kovo 2 d. laiške Juozui Jesaičiui, „Vilijos“ bendrovės valdybos nariui, J. Basanavičius piktinosi bendrovės fabriko direktoriaus neapdairumu. Šis, būdamas evakuacijoje Smolenske, vietiniam lenkų komitetui be jokio laidavimo paskolino 40.000 rublių, o galėjo sumokėti grįžtančiam į Lietuvą Andriui Dubinskui 10.000 ir įduoti 25.000 rublių pastatams atnaujinti Vilniuje: „Nepyk, Tamista, už šitaip išreikštą mano spėjimą ir įtartinumą.“

Deja, viskas baigėsi liūdnai: 1922 m. būdamas Kaune, J. Basanavičius gavo iš laikinojoje sostinėje buvusių valdybos narių 500 dolerių mūrinio pastato remontui ir gatvės grindiniui atnaujinti, išleido beveik dvigubai daugiau.

1926 m. liepos 8 d. J. Jesaičiui vėl rašė, kad pastatų remontui reikėtų apie 1.000 dolerių, ir prašė įgaliojimo nekilnojamojo „Vilijos“ bendrovės turto pardavimui skelbti.

Gerbiamajam ponui Petrui

Koks J. Basanavičiaus vaidmuo randantis bendrovei? Autobiografijoje jis pažymėjo: „Balandžio 26 d. [1906 m.] važinėjau Vilniun, kad pas notarą sustačius aktą apie paskolinimą Petrui Vileišiui 19 tūkstančių rublių 7%“.

P. Vileišis paskolai laiduoti įkeitė savo geležies dirbinių fabriką. Paskolinęs pinigų, J. Basanavičius kurį laiką su P. Vileišiu elgėsi kietai suvalkietiškai. Šiam nespėjant laiku įvykdyti notaro patvirtinto finansinio įsipareigojimo (po metų grąžinti skolą ar sumokėti metines palūkanas), bičiuliui 1908 m. kovo 22 d. rašė šaltoko mandagumo kupiną laišką, kuriame adresatą netiesiogiai pavadino egoistu: „Man tylint, garbingasis p. Petras, rodos, apie mano egzistenciją ant žemės visiškai užmiršęs, manydamas, kad man gyventi tyru oru užtenka. Egoizmas gali būti geras daiktas, bet altruizmo užmiršti neužkenktų... Nežinodamas, kada teks pas Abraomą iškeliauti, aš tuo tarpu rengiuosi dar užsienin gydytis, todėl ir šito dalyko dėlei reikėtų mums mūsų žemiškus reikalus radikališkai reguliuoti. Mane galima rasti šiomis dienomis iki 12 ir po pietų 4–7 val. namie. Laukiu! Su pagarba Basanavičius.“

Gegužės 1 d. rašo daug trumpiau: „Gerbiamajam Ponui Petrui, labai man nemalonu pranešti, kad aš jo paties ir prisižadėjimo išpildymo labai laukiu. Mane galima namie rasti rytais iki 12 val. ir nuo 4 val. po pietų. Dar kartą – labai laukiu. Basanavičius“. Šis 5 d. praneša, kad atsiskaitys po savaitės, nes gavo darbą. Bankrotas ir minėtas įsiskolinimas privertė Petrą Vileišį parduoti geležies dirbinių gamyklą, spaustuvę ir knygyną. „Vilniaus žinių“ leidėjas autobiografijoje fiksavo: „Kad išbridus iš skolų, turėjau mano geležies dirbtuvę pusveltui parduoti. Gerai dar, kad ta dirbtuvė pateko į lietuvių b-vės „Vilija“ rankas. Tuo pačiu tikslu buvo išparduota spaustuvė, uždengtas knygynas ir aš vėl turėjau 1908 m. iškeliauti Rusijon uždarbio ieškoti, nes jo man Lietuvoje nebuvo.“

P. Vileišis savo ruožtu 1911 m. spalio 27 d. laiške J. Basanavičiui priekaištavo dėl nepasitikėjimo „Vilijos“ steigimo reikalais, o kitų metų vasario 9 d. „Gerbiamajam Jonui“ parašė apie savo beviltišką padėtį, todėl išstojo iš bendrovės ir daktarui siūlė pasilikti keturias jo vardines akcijas (pajus). Balandžio 13 d. pranešė, kad jo protestuotą vekselį išpirko ir sudegino. Norėjo parduoti ir rūmus Vilniuje, tačiau neatsirado pirkėjų.

J. Basanavičius buvo vienas pagrindinių „Vilijos“ bendrovės akcininkų, taigi ir suinteresuotas kuo pigesniu pirkiniu iš P. Vileišio. Iš autobiografijos įrašų matyti, kaip detaliai rūpinosi bendrovės organizavimu ir veikla. Paminėjęs su tuo susijusius darbus ir rūpesčius, apibendrino: „Žodžiu sakant, dėjau pamatus tai lietuvių organizacijai, kuriai vėliau taip gerai dirbti sekėsi.“ Jis tvarkė finansinius ir organizacinius bendrovės reikalus, asmeniniai ryšiai ir pažintys prisidėjo prie sėkmingos plėtotės. Bendrovės valdyba ragino pasižadėjusius tapti ar jau esamus dalininkus laiku įmokėti pinigus, nes jos galybė – ne tik vienybė, bet ir bendrovės apsukrumas bei kapitalas. Daktaras ir kiti steigėjai suprato, kad be savos pramonės ir mašinų, trąšų, rinktinių sėklų ir ūkinio švietimo žemės ūkis krašte liks primityvus ir nenašus. Buvo aišku, kad tuomet kylančios žemės ūkio produktų kainos yra puiki galimybė modernizuoti gamybą ir bandyti išstumti iš rinkos svetimtaučius tarpininkus. Būsimi dalininkai vilioti dideliu pelnu, kreiptasi į tautinius jausmus. Tai nuosekliai išdėstyta atsišaukime lietuvių visuomenei, kurio tekstas priimtas steigiamajame bendrovės susirinkime 1911 m. balandžio 16 d. Jį bendrovės vardu pasirašė P. Vileišis, J. Basanavičius, J. Smilgevičius, J. Pesys, A. Dubinskas.

Per tris mėnesius į bendrovę įstojo 36 nariai su 62.000 rublių kapitalu. 1911 m. birželio 11 d. susirinkusi dalis narių (23), įvertinę valdybos ataskaitą, nusprendė, kad fabriko veiklai vadovauja nuovokūs praktikai, o pasirinkta kryptis ir fabriko būklė teikia vilties sėkmingai plėstis.

Spalio 21–23 d. vykusiame visuotiniame bendrovės narių susirinkime nutarta nuo 1912 m. sausio 1 d. pradėti prekiauti užsienietiškais gaminiais, o fabriko direktoriumi paskirti agronomą Joną Smilgevičių. Šiaurės Lietuvoje prekybą žemės ūkio padargais ir mašinomis į savo rankas bandė paimti Latvių ekonomiškoji draugija. Nerimą kėlė ir „Žagrės“ ketinimai tapti lietuvių ūkininkams pagrindiniu tiekėju bei planai statyti savo žemės ūkio mašinų fabriką, taigi veiklą teko pradėti nepalankiomis aplinkybėmis, juolab dalis bendrovės narių pradėjo abejoti būsima sėkme, pritarę idėjai, bet nestoję į „Viliją“, savo neprisidėjimą teisindami skleidė įvairius prasimanymus ir gandus.

Bendrovės valdyba tokias nuostatas aiškino lietuvišku atsargumu ir nepasitikėjimu, kad tautiečiai gali pasireikšti ir versle. 1913 m. sausio 1 d. bendrovėje buvo 102 nariai su 100.401 rublių kapitalu, 1912 m. gavo 4.791 rublį pelno. 1915 m. pradžioje bendrovė turėjo 141 narį, kurių pajai sudarė 122.775 rublius. Per pusantrų metų, iki 1914 m. liepos 1 d., buvo gautas 6.684 rublių pelnas, produkcijos mastai išaugo keturis kartus. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, teko persiorientuoti ir dėl mažėjančios rinkos vykdyti karinius užsakymus. Išgelbėjo Rusijos Raudonojo Kryžiaus užsakytos 11.000 lovų. Gaminamų bendrovės plūgų kokybę pripažino ir „Žagrė“.

Prisidėjo ir emigrantai

Plečiant bendrovės veiklą, J. Basanavičius susirūpino kitataučių, turinčių savo rankose prekybą žemės ūkio padargais ir mašinomis, vyravimu Kauno gubernijos miestuose: pardavimo apyvarta čia siekė arti milijono rublių, tris ketvirtadalius tų prekių išpirkdavo lietuviai. Todėl yra gyvas reikalas tame krašte steigti kooperatinius lietuviškus sandėlius (sankrovas). „Vilijos“ valdyba išrūpino iš Peterburgo leidimą kurti Lietuvių ūkininkų bendrovę, kurios pajus sudarytų 100 rublių, galimas sumokėti dalimis. Steigėjai J. Basanavičius, Donatas Malinauskas ir Adolfas Vėgėlė spaudoje pranešė, kad 1914 m. gegužės 23 d. Vilniuje „Rūtos“ draugijos salėje vyks steigiamasis susirinkimas. Suėjo 20 narių ir valdybos pirmininku išrinko D. Malinauską. Valdybon pateko ir „Vilijos“ fabriko vedėjas J. Smilgevičius.

Amerikoje 1913 m. jis ne tik rinko aukas Tautos namams, bet ir platino „Vilijos“ akcijas. Pasiekta gerų rezultatų: vien Čikagoje parduota akcijų už 3.000 dolerių. Kai ten 1911 m. vasarą važiavo Juozas Tumas su kunigu Konstantinu Olšausku rinkti aukų „Saulės“ švietimo draugijos rūmams Kaune, J. Basanavičius buvusį „Vilties“ redaktorių ragino agituoti lietuvių emigrantus prisidėti prie „ekonomiškai-tautiško sumanymo“ savais kapitalais, nes esant nedaugeliui susipratusių žmonių sunku sukaupti didesnes lėšas vietos pramonei plėtoti. Dar 1911 m. rugsėjo 6 d. laiške kunigui Antanui Milukui pranešė, kad „Lietuvai“ pasiuntęs ilgoką straipsnį apie bendrovę, prašė, kad būtų pakartotas ir kituose Amerikos lietuvių laikraščiuose ir kuo dažniau skaitytojus informuoti apie jos reikalus, kurie, turėdami daugiau žinių, aktyviau užsirašys pajininkais.

Cemento fabriko akcininkas

Kitas sumanymas, prie kurio aktyviai prisidėjo J. Basanavičius, buvo cemento fabrikas. 1912 m. birželio 13 d. „Viltyje“ po jo jubiliejaus iškilmių aprašymo įdėtas straipsnis „Nauja lietuvių fabrika“. Tekstas dalykiškas, rodantis verslininko nuovoką, visai kitos stilistikos nei istoriniai ar publicistiniai rašiniai. Aiškėja, kad daktaras puikiai suprato tautinio verslo tikslus ir reikšmę tautinei sąmonei stiprinti.

„Lietuvių tautos sąmonei pastaraisiais metais kiek pakilus, drauge su jąja atsirado pas mus ir rūpesnių pagerinti materialinį žmonių būvį. Tai aiškiausia rodo visa eilė įstaigų ir steigiamų vartotojų draugijų, ūkio draugijėlių, kaip ir vienur kitur atsiradusių mažesnių bei didesnių fabrikų, kuriuose mūsų krašto žmonės jau randa ir ras sau uždarbio ir maisto. Pereitais metais, kaip žinoma, įsisteigė Vilniuje „Vilijos“ bendrovė, kurios fabrikoje jau dirba 30 su viršum žmonių; jos pėdomis dabar yra pasiryžusi sekti kita lietuvių bendrovė – cementui dirbti.

„Cementą“ lietuviai, be abejo, jau gerai pažįsta ne tik iš vardo, bet ir iš daikto, taip dažnai pastaruoju laiku vartojamo įvairiems dalykams. /.../ Portlendo cementas, kuris daugiausiai technikoje yra vartojamas, kaip žinoma, yra gaminamas iš angliarukščių kalkių arba kreidos ir molio. Visoje plačioje Rusijoje fabrikų cementui dirbti yra vos apie 45; jose išdirbamo cemento toli gražu visiems reikalavimams neužtenka, todėl pastaraisiais 2–3 metais jojo prekyvietėse dažnai stigdavo ir kainoje jis buvo labai pakilęs net iki 6–7 rublių už 10–11 pūdų bačkelę; tarpais visiškai jo trukdavo ir jis didžiausia kaina nebuvo gaunamas.

Lietuvos ir Gudijos gubernijos: Suvalkų, Kauno, Vilniaus, Gardino, Minsko, Vitebsko ir Mogiliovo dar nė vienos cementui dirbti fabrikos neturėjo, ir čia jis buvo iš kitur atgabenamas; o kadangi jojo pervežimas buvo gana tolimas ir brangus, tai ir cemento pigia kaina pas mus turėt negalėjo.

Ir Lietuvoje cementui dirbti materialo netrūksta, tik lig pastarųjų laikų mums trūko gerų specialistų – inžinierių, kurie suprastų jį cemento darymui sunaudoti. Atsirado tačiau ir lietuvių tarpe doras cemento fabrikacijos žinovas, inž. Pranas Jodelė, Kijevo politechnikos profesorius, kursai pastaraisiais dvejais metais yra ėmęs darban tą taip svarbią pramonės šaką. /.../ gerai moksliškai ištyręs patį kalkių materialą ir geologines sluoksnio ypatybes, pagaliaus apsistojo Trakų apskrityje, būtent tų vietų, kurios palei Merkio upę guli. Tinkamiausią eksploatacijai vietą jis rado tarp Dziegcorių ir Pamerkio kaimų, Valkininko parapijoje, Varėnos valsčiaus, kur „mergelkreidės“ (Mergelkalk) sluoksnis turi nuo 4–5 metrų iki dideliausio vietomis storumo, kur jisai ½–3 metrų storumo smilčių sluoksniu viršuje yra apdengtas ir labai lengvai gali būt kasamas. Pagal p. prof. Jodelės ir kt. darytų technikos ir chemijos bandymų vietos mergeliaikreidė, iš kurios bus daromas Lietuvos cementas, duoda labai gerą, tvirtą Portlendo cementą, labai tinkamą visokiems technikos dalykams!

/.../ Iš vyriausybės leidimas fabrikai statyti, pagal padarytu prof. Jodelės planu, yra jau gautas ir pati fabrika dabar jau statoma. Apkainota, jog fabrikos intaisymas, kad galima būtų 500.000 pūdų kas metai cemento padaryti apsieis apie 60. 000 rublių, prie to dar reiksią pridėti kokias 40.000 rublių apyvartai.

Kadangi fabrika stovės netoli geležinkelio ir prekės transportas bus gana pigus, manoma, kad cemento bačka kaštuosianti 2 r. 50 kap., būsianti pardavinėjama už 3 r. 50 kap., taigi duosianti gryno pelno 1 rublį ir aišku didelis dalininkams dividendas.

Be to, dar nereiktų užmiršti, kad fabrika šiame pavargusiame, tamsiame, neturtingame krašte, be abejo, bus kultūros ir ekonomijos sąlygoms pagerinti centras. Jau šiandien ne tik Valkininko parapijoje, bet ir toli nuo jos visoje apylinkėje ūkininkų tarpe tik apie fabriką bei uždarbį jame kalbama ir svajojama, ir tikrai tokiems artimiausių smiltynuose gulinčių kaimų, kaip Dziegcioriai, Pamerkys, Papiškiai, Voriškiai, Urkionys ir kt. gyventojams, kurie daugiausiai yra mažažemiai, fabrika taps ekonomijos versme, iš kurios ne vienas turės nemenką naudą gyvenimui pagerinti ir kiek daugiau apsišviesti.

Tuo tarpu visas cemento fabrikos dalykas yra vedamas kelių susitarusių draugų; šiomis dienomis manoma organizuoti formulinė bendrovė, kurios nariai lig šiol prisižadėję įnešti apie 50.000 rublių./.../

Laimingo gemančiai bendrovei pasisekimo!“

Autobiografijoje rašyta, kad 1913 m. sausio 7 d. kartu su direktoriumi Pranu Jodele J. Basanavičius aplankė cemento fabriką Valkininkuose, o vakare Dziegcorių kaime demonstravo modernaus fonografo veikimo būdą, prieš tai juo įrašęs keletą dzūkiškų dainų. Balandžio 27–28 d. per Velykas vėl fabrike, o vakare jo patalpose klausėsi koncerto. Taigi, daktaras 1912 m. tapo vienu iš penkių ar šešių privačios akcinės bendrovės Cemento fabriko su 55.000 rublių įstatiniu kapitalu akcininku. Jame dirbo apie 100 vietos gyventojų.

Pr. Jodelė 1908–1913 m. vasaromis atliko geologinius tyrinėjimus ir rado tinkamą vietą cemento fabrikui statyti Dzūkijoje, netoli Valkininkų, šalia geležinkelio linijos. Verslo dalininkai profesorius Pr. Jodelė, J. Basanavičius, agronomas J. Masiulis, inžinierius Tomas Norus-Naruševičius, V. Čepulis pigiai įsigijo sklypą ir reikiamą modernią cemento gamybos įrangą. Iš P Jodelės laiškų daktarui aiškėja, kad reikalai klostėsi sunkiai. 1912 m. rugsėjo 12 d. prašė paimti paskolą iš banko darbininkams sumokėti, kitais metais gegužės 18 d. padėtį fabrike vadina prasta, pats važiuoja į Kijevą pirkti instrumentų cementui „išbandyti“: „Pečius kūrenasi, mašina jau sustatyta, bet cemento dar nemalam ir nežinom koks išeis.“ Gruodžio 2 d. laiške daugiau optimizmo, nes vyksiančiame bendrovės narių susirinkime ketino svarstyti antros degimo krosnies įrengimo ir naujos paskolos gavimo klausimus. 1913 m. pirmasis cemento fabrikas Lietuvoje pradėjo veikti. Gamybą nutraukė Pirmasis pasaulinis karas, tačiau fabriką norėta likviduoti dar iki kaizerinės okupacijos: 1914 m. birželio mėnesį daktarui parašė, kad reikėtų papildomų lėšų cemento kokybei pagerinti arba visai nutraukti veiklą.

Lietuvių banko reikalas

J. Basanavičius dalyvavo ir steigiant Vilniuje lietuvių kredito banką, Trečiąją Vilniaus savitarpio kredito draugiją, pradėjusią veiklą 1915 m. rugpjūčio 8 d. Steigiamajame susirinkime birželio 1 d. buvo išrinktas kandidatu į jos revizijos komisiją. Daktaras pasirodė įžvalgus ir supratęs tautinės verslininkystės svarbą veikėjas bei organizatorius. Santaupas sudėjo į perspektyvią „Vilijos“ bendrovę, per savo ryšius ir pažintis stengėsi išplėtoti jos veiklą, tačiau Pirmasis pasaulinis karas ir konfliktas su Lenkija paliko be pragyvenimo šaltinio. Kad karo metais gavo bulgarišką pensiją, tikimybė nedidelė. Nepamirština parama tėviškei ir keturių brolio Vinco vaikų mokslinimas gimnazijose, daug lėšų pareikalavo ir Lietuvių mokslo draugijos, kuriai atiduodavo visą laiką ir jėgas, reikalai.

Rašyti komentarą

Rašyti komentarą

Gauk nemokamą LAISVALAIKIO savaitraštį į savo el.pašto dėžutę:

Pasirinkite Jus dominančius NEMOKAMUS savaitraščius:















Svarbiausios dienos naujienos trumpai:



 
Mirė režisierius E. Nekrošius 8

Antradienio naktį ligoninėje mirė režisierius Eimuntas Nekrošius. Režisieriui trečiadienį būtų sukakę 66...

Laisvalaikis
08:48
 Lietuva siekia turėti dar vieną palaimintąjį 7

Lietuva Vatikanui perdavė vyskupo Vincento  Borisevičiaus bylą dėl paskelbimo palaimintuoju. Kunigo...

Laisvalaikis
2018.11.19
Kaunas mene: arti ar toli

Iki lapkričio 25 d. Kaune vyksta tarptautinis šiuolaikinio meno festivalis „Kaunas mene. Taip arti, taip...

Laisvalaikis
2018.11.18
Turizmas: pasaulinei lyderei Prancūzijai pirštinę meta Kinija

Prancūzija jau daugiau kaip 20 metų yra daugiausiai turistų pritraukianti pasaulio valstybė. Prognozuojama,...

Su šimtmečiu, Latvija!

Šiandien Latvija švenčia Nepriklausomybės dieną, kaimyninė valstybė buvo sukurta lygiai prieš šimtą metų,...

Laisvalaikis
2018.11.18
Italijos miestelis siūlo išsinuomoti pilį šventei už 100 Eur

Tuštėjančių Italijos miestelių merai ieško būdų, kaip pagyvinti  vietos ekonomiką. Roccascalegna siūlo...

Vadyba
2018.11.17
Iš tikinčiųjų aukso nukaldinta karūna papuoš Aušros Vartų Mariją 7

Šį sekmadienį, pagrindinę Aušros Vartų Gailestingumo Motinos atlaidų dieną, garsusis Gailestingumo Motinos...

Laisvalaikis
2018.11.16
Į Valdovų rūmus atgabentas unikalus Aristotelio biustas 1

Sutapimas ar ne, kad lapkričio 15-ąją, Pasaulinę filosofijos dieną, LDK Valdovų rūmų muziejų pasiekė didžiojo...

Laisvalaikis
2018.11.15
Pagrindinis latvių kino apdovanojimas – A. Stonio filmui

Lapkričio 12 d. Rygos Nacionaliniuose latvių kino apdovanojimuose „Didysis Kristupas“ režisieriaus Audriaus...

Laisvalaikis
2018.11.13
Rudy Giuliani – nuo gerbiamo Niujorko mero iki Trumpo klouno 14

Donaldo Trumpo advokatas Rudy Giuliani pastaruoju metu nenustoja varstyti teismo salės durų. Jis ne tik...

Laisvalaikis
2018.11.12
Kolekcijos. Logiški Jolantos Kyzikaitės atsitiktinumai 2

„Lewben Art Foundation“ projekte „Savas kambarys“, atidžiau įsižiūrinčiame į moterų dailininkių kūrybą, –...

Laisvalaikis
2018.11.12
Skandalingoji sostinės reklama taikosi į Kanų „liūtą“: kampanijos sėkmė skaičiais Premium 13

Šios vasaros pabaigoje užsienio rinkose akį traukusi ir skirtingų vertinimų sulaukusi reklamos kampanija...

Rinkodara
2018.11.12
XXI amžiaus rykštė: bakterijos pergudrauja antibiotikus

Antibiotikams atsparios bakterijos kasmet pražudo 33.000 europiečių. Ligų prevencijos ekspertai skelbia, kad...

Laisvalaikis
2018.11.11
Tadas Ivanauskas – pasirinkęs dirbti Lietuvai 3

Legendiniu vadinamo akademiko Tado Ivanausko (1882–1970 m.) reikšmingų darbų Lietuvai sąrašas nepaprastai...

Laisvalaikis
2018.11.11
Vidurio ir Rytų Europos regione laurai – Slovėnijai ir Estijai 4

Lenkijos šalies prekės ženklas yra vertingiausias tarp Centrinės ir Rytų Europos valstybių, Slovėnijos –...

Rinkodara
2018.11.11
Kodėl mums nerūpi Pirmasis pasaulinis karas 4

Šiomis dienomis pasaulis mini 100 metų sukaktį nuo Pirmojo pasaulinio karo pabaigos. Lietuva mini tyliai,...

Laisvalaikis
2018.11.11
Jūsų namai toli nuo namų (III) Premium

(Tęsinys. Pradžia – „Verslo klasė“ 2018 m. Nr. 9)

Verslo klasė
2018.11.10
Popiežius patvirtino M. Giedraitį palaimintuoju

XVI a. pradėtas baltųjų augustinų ordino pasauliečio Mykolo Giedraičio beatifikacijos procesas daugiau nei po...

Laisvalaikis
2018.11.09
Kristina Dryža – futurologė, kuriai ateitis neegzistuoja

Australijos lietuvę Kristiną Dryžą vadina viena įtakingiausių pasaulio futurologių, tačiau ji sako, kad...

Laisvalaikis
2018.11.09
Lietuvos šalies ženklo vertę augino ryškioji reklama ir popiežiaus vizitas Premium 1

Lietuvos šalies prekės ženklo vertė per 2018 m. fiksuoja nemenką šuolį – 25%. Vertingiausių pasaulio...

Rinkodara
2018.11.09

Verslo žinių pasiūlymai

Šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. „cookies“). Jie padeda atpažinti prisijungusius vartotojus, matuoti auditorijos dydį ir naršymo įpročius; taip mes galime keisti svetainę, kad ji būtų jums patogesnė.
Sutinku Plačiau