Krokodilo ašaros plyname lauke: kova dėl investicijų neverda
Praėjusių metų lapkritį žinomas biotechnologijų verslininkas Vladas Bumelis pareiškė, kad yra pasirengęs vystyti naują projektą – pastatyti tris fabrikus ir investuoti 200 mln. Eur, sukurti iki 500 darbo vietų. Manote, Vyriausybė, už investicijas atsakingi asmenys, miestų merai ėmė šokti kepurinę ir tempti kiekvienas į savo pusę tas investicijas? Praėjo daugiau kaip pusė metų – kapų tyla.
Lietuvoje – 200 mln. Eur vertės V. Bumelio investicija
Projektą pernai p. Bumelis pristatė Mokslinių tyrimų, eksperimentinės plėtros ir inovacijų strateginėje taryboje – joje dalyvavo tuometis premjeras Algirdas Butkevičius, švietimo ir mokslo ministrė Audronė Pitrėnienė, ūkio viceministras, „inovacijų dievas“ Marius Skarupskas ir kiti anaiptol ne prašalaičiai. Projektui buvo pritarta, Ūkio ministerijai (ŪM) pavesta išnagrinėti galimybę projektą pripažinti valstybinės svarbos objektu. Jau gegužė artėja prie vidurio, tačiau sprendimo šimtamilijonines investicijas planuojantis verslininkas nesulaukia. Tiesa, jis guodžiasi, kad dabartinė ŪM vadovybė „projektą, regis, vertina kur kas palankiau“...
Edgaras Leichteris, asociacijos „Žinių ekonomikos forumas“ tarybos narys, šiandien VŽ puslapiuose tikina neabejojantis, kad panašūs projektai turėtų sulaukti valstybės paramos – didelio skirtumo, ar investicijos ateina iš užsienio, ar iš Lietuvos, neturėtų būti. „Užsienio investicijas pritraukti išmokome, tačiau nėra procedūrų, ką turėtų daryti vietos verslininkai, norėdami sulaukti valstybės paramos“, – stebisi jis. Valdžia nedvejodama puola pūsti šventines fanfaras, kai į šalį žengia keliasdešimt milijonų eurų atnešantis užsienio investuotojas, tačiau kai 200 mln. Eur pasiūlo vietos verslininkas, tų investicijų niekam nereikia?
Todėl sunku patikėti regionų valdžios liejamomis krokodilo ašaromis dėl tuštėjančios provincijos. Investicijų neateina, bet ar jos ten laukiamos? Bent jau neviliojamos tikrai... Stambus verslininkas, kurio pavardė redakcijai žinoma, sumanė nedideliame miestelyje įkurti siuvyklą. Reikia sklypo – štai ir prasidėjo kelionė per nesibaigiančias procedūras. Ar tas fabrikėlis būtų statomas Vilniuje, ar mažame miestelyje – tenka laukti 7–9 mėnesius. Pasirodo, rajono savivaldybė neturi jokių svertų procesui paspartinti – procedūros aukščiau visko... Bet juk procedūros – ne šventa karvė, galima inicijuoti pataisas, liberalizuoti sustabarėjusią tvarką. Procedūrų „kliūčių ruožas“ – ne vienintelis barjeras. Yra savivaldybių, kur tęsiamos žygaitiškių, pasižymėjusių kovoje su „Chevron“, tradicijos. Varyti investuotojus lauk tampa savotiška pramoga: štai Girkalnio gyventojai savaitgalį surengė vietinės reikšmės referendumą ir pasisakė prieš bendrovės „Agrovera“ planuojamas paukštininkystės komplekso statybas. Šioje vietoje esančiose apleistose gyvulininkystės fermose paukštyną statyti kiek anksčiau verslininkams pasiūlė pati savivaldybė, tačiau miestelio gyventojų nuomonės išsiskyrė – nugalėjo priešininkai. Investuotojai dabar sako lauksiantys savivaldybės verdikto.
Atmetus į šalį visas valdžios deklaracijas, darosi išties nebeaišku – reikia Lietuvai investicijų ar ne? Kur slypi abejingumo šaknys, kodėl vietos valdžia regionuose ne tik neieško investuotojų ir jų neskatina, bet neretai net slapstosi nuo jų? Ką mano, o dar įdomiau – ką veikia Seimo nariai vienmandatininkai? O premjeras Saulius Skvernelis, suskubęs pas socialdemokratus su dovanomis?
VŽ nuomone, gerbti ir rūpintis reikia visais investuotojais vienodai, o už investicijas atsakingos institucijos turėtų ne tik konkuruoti su Latvija ar Estija, bet ir remti bei skatinti lietuviškas investicijas, dėl kurių pagaliau pradėtų rungtis regionai.
