Pasirinktojo Ūkio banko gelbėjimo būdo anatomija: ar iš tiesų viskas gerai
Lietuvos bankui (LB) laikinai sustabdžius Ūkio banko (ŪB) veiklą, paskirtasis laikinasis ŪB administratorius Adomas Ąžuolas Audickas gana greitai pateikė 4 galimus scenarijus, kaip spręsti ŪB likimą. Trimis iš pasiūlytųjų scenarijų numatyta vienu ar kitu būdu užtikrinti ŪB ar jo veiklos dalies tęstinumą ir tik ketvirtasis – bankrotas iš esmės būtų reiškęs „Snoro“ istorijos pasikartojimą.
Pirmasis ŪB gelbėjimo būdas – rekapitalizavimas numatė valstybės lėšų įdėjimą į banką. Taip būtų užpildyta atsivėrusi „skylė“ ir išlygintas banko įsipareigojimas su turimu turtu. Toks būdas reikštų labai dideles valstybės išlaidas, kurių ši negalėtų ir, tikėtina, nenorėtų prisiimti.
Kiti abu pasiūlyti scenarijai – vadinamojo „laikinojo“ banko steigimas ir ŪB turto bei įsipareigojimų perdavimas kitam bankui – iš esmės yra banko skaidymas į „gerąjį“ ir „blogąjį“. Skiriasi tik skaidymo mechanizmas, turto ir įsipareigojimų perkėlimo eiliškumas.
Vienu iš pasiūlytų atvejų būtų steigiamas naujas „laikinasis“ bankas, kurio akcijas valdytų valstybė ir į jį būtų perkelta sveikoji ŪB dalis. Šis darinys po metų ar ilgesnio laikotarpio būtų parduotas investuotojams, t. y. greičiausiai kuriam nors iš jau veikiančių Lietuvoje komercinių bankų. Tai primena Latvijos „Parex“ banko gelbėjimo procesą.
Tačiau LB nusprendė pasirinkti ketvirtąjį būdą – ŪB turto ir įsipareigojimų perdavimą kitam bankui. Kitaip tariant, ŪB, kaip ir anksčiau minėtu atveju, skaidomas į „gerąjį“ ir „blogąjį“, tačiau sveikoji dalis iškart perleidžiama suinteresuotam komerciniam bankui. Tai leidžia aplenkti „laikinojo“ banko kūrimo etapą ir iškart visus sveikuosius aktyvus, indėlius, kitą turtą perkelti derybas laimėjusiam subjektui.
Bankinis restruktūrizavimas
Visus laikinojo ŪB administratoriaus pasiūlytus būdus, išskyrus bankrotą, galima įvardyti kaip savotišką ŪB restruktūrizavimą. Įmonių restruktūrizavimo įstatymo nuostatos bankams netaikomos, tačiau pagal prasmę visi minėti trys būdai reiškia, kad kreditoriai privalės daryti tam tikrų nuolaidų (pvz., praras nedraustą indėlio dalį), o banko veikla bus tęsiama, tik kitame banke.
Kaip realiausias „restruktūrizavimo“ būdas pasirinktas trečiasis banko „gelbėjimo“ kelias, nes iš visų trijų jam, kaip teigiama, reikėtų mažiausiai papildomų valstybės lėšų ir jis būtų greičiausias. Be to, tokio pasirinkimo sėkmės leidžia tikėtis ir jau kuris laikas iniciatyvą rodantis Šiaulių bankas (ŠB), siekiantis perimti sveikąją ŪB dalį.
Vis dėlto didžioji dalis tokio scenarijaus sėkmės priklausys nuo to, kokiomis sąlygomis toks perėmimas bus daromas, o ypač kokius ŪB įsipareigojimus prisiims ŠB.
Laukia bankrotas
Didžiausią susirūpinimą kreditoriams, ypač indėlininkams, turėtų kelti LB užimta pozicija, kad tik apdrausti indėliai bus perkelti į ŠB. O indėliai, viršijantys 100.000 EUR arba atitinkamą sumą kita valiuta, pvz., Rusijos rubliais, bus palikti ŪB.
Šiuo atveju apdrausti indėliai keliauja į ŠB, jis juos privalo išmokėti (kartu su priskaičiuotomis palūkanomis, kurios tebekapsi), o nedrausti indėliai lieka ŪB su „blogomis“ paskolomis ir kitu abejotinos vertės turtu.
Nesunku nuspėti, kad „blogojo“ ŪB po tokio padalijimo lauks bankroto procesas, nes vargu ar atsiras suinteresuotas asmuo, norintis perimti didžiulius įsipareigojimus ir beveik niekinės vertės turtą. Tai tiesiogiai numatyta ir Bankų įstatymu. Todėl neapdraustų indėlių savininkams tikėtis atgauti bent dalį indėlių beprasmiška – jie atsidurs lygiavertėje situacijoje su ŪB akcininkais.
Abiem atvejais užtikrinama
Kyla natūralus klausimas: kokia prasmė „gelbėti“ ŪB, o ne, įvertinus skirtumą tarp pradelstų įsipareigojimų ir turimo turto, skelbti bankroto procedūrą ir jos metu atsiskaityti su kreditoriais? Pagrindiniai deklaruojami sprendimo argumentai yra du – siekis apsaugoti indėlininkus ir taupyti valstybės lėšas. Tačiau, pažvelgus atidžiau, tiek bankroto, tiek banko gelbėjimo atveju abu šie interesai užtikrinami.
Bankroto atveju indėlininkams išmokamos kompensacijos už apdraustus indėlius, t. y. suveikia indėlių draudimo mechanizmas. O indėlininkai, kurių indėliai viršija draudžiamą sumą, ir bankroto atveju, ir nagrinėjamu atveju atsiduria toje pačioje padėtyje: su jais bus atsiskaitoma pagal bendrąsias bankroto normas, realizuojant banko turtą.
Tik bankroto atveju to turto būtų žymiai daugiau, o po bankų padalijimo „blogajame“ banke turto tikriausiai neliks visiškai.
Valstybės lėšų taupymas taip pat neskamba įtikinamai – abiem atvejais VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ (IID) gali tekti išmokėti draudimo išmokas (priklausomai nuo to, kaip baigsis derybos ir koks bus indėlininkų elgesys), tik vienu atveju įmonei IID pereitų reikalavimas ŪB.
Vienintelis rimtesnis argumentas yra aplinkybė, kad valstybinei įmonei gali tekti skolintis iš valstybės, o šiai – tarptautinėse rinkose, siekiant patenkinti didelį indėlius atsiimti užplūdusių indėlininkų reikalavimų skaičių. Tačiau tai vienodai tikėtina ir ŪB bankroto, ir gelbėjimo atveju.
Šiuo metu Konstituciniame Teisme (KT) nagrinėjama byla dėl IID prioriteto kitų kreditorių atžvilgiu.
Tikėtina, kad sprendimas bus nepalankus valstybės įmonei, t. y. gali būti nuspręsta, jog valstybės įmonė turi stoti į bendrą eilę su kitais kreditoriais.
Į tą pačią eilę
Reikėtų pripažinti, kad ŠB ar kitam bankui racionaliau ir teisingiau būtų perduoti ne tik apdraustuosius, bet ir draudimo sumą viršijančius indėlius kartu su sveikąja ŪB dalimi. Tokią išvadą suponuoja keletas argumentų.
Pirmiausia Bankų įstatymas nedraudžia perleisti ne tik apdraustuosius indėlius (juos perleisti privaloma pagal įstatymą), tačiau ir indėlius, viršijančius draudimo sumą. Be to, jau minėtas įstatymas numato, kad administruojamo banko turtas, teisės ir įsipareigojimai gali būti perduodami, jei toks „perdavimas kitam bankui leistų išlaikyti indėlininkų pasitikėjimą bankų sistemos stabilumu ir patikimumu“. Akivaizdu, kad tik draustųjų indėlių perdavimas visiškai neužtikrintų tokio tikslo ir net galėtų turėti priešingą reikšmę – susilpnintų pasitikėjimą bankine sistema.
Antra, būtina atsižvelgti į Bankų įstatymo nuostatas, įpareigojančias laikytis principo, kad kreditoriai, kurių reikalavimai nėra perkeliami į kitą banką, nepatirtų daugiau nuostolių, nei jų būtų iškėlus administruojamam bankui bankroto bylą.
VERSLO TRIBŪNA
Kibernetinės atakos paliečia ne vien technologijas, jos taikosi į verslo procesus, tiekimo grandinę ir žmones, todėl tai nebėra tik IT skyriaus problema. Pasak tarptautinės įmonės, kuriančios saugumo ir privatumo produktus, „Surfshark“ rizikos valdymo vadovo P. Dauknio, griežtėjantys reguliavimai privers aukščiausius vadovus prisiimti atsakomybę už saugumo trūkumus, todėl ši sritis įmonėje turi būti valdoma taip pat nuosekliai, kaip finansai ar kokybės kontrolė.
Dirbtinis intelektas (DI) jau tapo kasdieniu mūsų pagalbininku. Viešojoje erdvėje dažniausiai minimos populiarios DI platformos, tačiau DI sąvoka apima kur kas daugiau technologijų. Šią sritį jau reglamentuoja Europos Sąjungos (ES) teisė, o Lietuvai tenka svarbus uždavinys – nacionaliniu lygmeniu įgyvendinti ES reikalavimus, taip pat užtikrinti, kad DI modeliais būtų naudojamasi etiškai ir saugiai.
Smulkiam ir vidutiniam verslui skirto projekto „Gazelė 2025“ baigiamajame renginyje – ekonomikos, reguliavimo, komunikacijos tendencijos, klientų lūkesčiai, technologijų diktuojamas tempas ir vadovų–orkestrų išgyvenimo taisyklės. Apdovanotos sparčiausiai augusios Lietuvos smulkaus ir vidutinio verslo įmonės. Renginys tiesiogiai transliuotas portale vz.lt.
Hibridinės grėsmės tapo nuolatiniu šiandienos iššūkiu: kibernetinės atakos, informacijos trikdymas ir kitos priešiškos veikos vis dažniau taikosi į valstybines ir privačias sistemas. Specialistai sako, kad norint jas suvaldyti, reikia ne tik technologijų, bet ir sistemos, kuri leistų grėsmes atpažinti iš anksto bei dalytis informacija. Būtent tokį sprendimą kuria lietuvių bendrovė „NRD Cyber Security“, įgyvendinanti projektus „SOCshare“ ir „SOCcare“. Abu projektai finansuojami pagal Inovacijų agentūros koordinuojamą Europos Komisijos programą „Skaitmeninė Europa“ (angl. „Digital Europe Programme“) ir prisideda prie kibernetinio atsparumo stiprinimo.
Akivaizdu, kad jei bus perkeliami tik apdraustieji indėliai, o KT nuspręs, jog IID neturi prioriteto prieš kitus kreditorius, įskaitant nedraustų indėlių savininkus, ši nuostata bus pažeista.
Bankroto atveju nedraustieji indėliai patektų į tą pačią eilę su draustaisiais, t. y. su valstybės įmonės perimtu reikalavimu, ir jie būtų tenkinami iš viso ŪB turto, po padalijimo tokie kreditoriai prarastų galimybę atgauti bent dalį savo turto, o IID būtų užsitikrinusi teisę susigrąžinti visas išmokėtas lėšas. Tai sukeltų naują bylinėjimosi bangą ir, tikėtina, galėtų lemti visų padalijimo veiksmų panaikinimą, niekais paverstų atliktus darbus ir milžiniškas tam skirtas lėšas, o procesą grąžintų į šiandieninę situaciją.
Su sąlygomis sutiktų
Trečia, reikėtų svarstyti galimybes, kaip užtikrinti tiek nedraustųjų indėlių savininkų teisių, tiek ŠB, kuris perimtų tokius indėlius, interesų pusiausvyrą. Akivaizdu, kad ŠB būtų nepriimtina situacija, kai pirmą dieną po visų apribojimų naudotis turimomis lėšomis panaikinimo dienos indėlininkai masiškai suskubtų atsiimti savo indėlius ir taip sukeltų didelių sunkumų bankui.
Tokią situaciją būtų galima lengvai sutvarkyti ŪB padalijimo metu nusprendus, kad perimamų indėlių, viršijančių draudimo sumą, savininkai privalo sudaryti ne trumpesnius kaip 1–2 metų ar ilgesnio laikotarpio indėlius.
Absoliuti dauguma ŪB kreditorių sutiktų su tokiomis sąlygomis, nes tai leistų garantuotai tikėtis atgauti visas lėšas ir dar palūkanas, o ne beviltiškai stebėti bankroto procesą. Indėlininkai, kurie nesutiktų su tokiu sprendimu, turėtų teisę likti ŪB ir siekti greitesnio lėšų atgavimo bankroto procese.
Telieka viltis, kad valstybė priims tinkamus sprendimus. Priešingu atveju visuomenė liks nesupratusi, kokia gelbėjimo operacija buvo atliekama ir kas iš tiesų buvo gelbėjama.
Audrius Žvybas, advokatų kontoros „Bernotas ir Dominas GLIMSTEDT“ advokatas
Ūkio banko gelbėjimo scenarijai
1. Rekapitalizavimas (atmesta). Valstybė padengia nuostolius įnešdama pinigų į problemų prispaustą banką. Kreditoriai turi sutikti nurašyti savo reikalavimus. Preliminari kaina – apie 1,5 mlrd. Lt.
2. Bankrotas (atmesta). Visam bankui keliamas bankrotas. Valstybei iš karto tektų išmokėti 2,7 mlrd. Lt vertės kompensacijų už draustus indėlius, tačiau, tikėtina, pavyktų susigrąžinti 1,2–1,4 mlrd. Lt iš „gerosios“ banko dalies. Preliminari kaina – apie 1,3–1,5 mlrd. Lt.
3. „Laikinojo“ banko steigimas (atmesta). Akcijas valdytų valstybė. Į jį būtų perkelta sveikoji Ūkio banko dalis. Šis darinys po kurio laiko būtų parduotas investuotojams. Preliminari kaina – apie 1,3 mlrd. Lt.
4. „Gerosios“ banko dalies perkėlimas į kitą banką, o „blogajai“ skelbiamas bankrotas (pasirinkta). Užtikrinamas „gerosios“ banko dalies veiklos tęstinumas, tačiau turto išieškojimo iš „blogosios“ dalies galimybės menkos. Preliminari kaina – iki 0,8 mlrd. Lt.
Šaltiniai: analitikai, VŽ
