Specialistų scenarijai Lietuvai 2050-aisiais: visuomenė norės demokratijos ar „stiprios rankos“?

Išgryninti hipotetiniai Lietuvos pažangos strategijos „Lietuva 2050“ scenarijai leidžia prognozuoti, kokia Lietuva galėtų būti per artimiausius dešimtmečius susiklosčius vienokioms ar kitokioms aplinkybėms.

Rengiant „Lietuvos 2050“ projektą pirmą kartą taikomas ateities įžvalgų (angl. foresight) metodas. Kai kurios šalys – tarp jų Jungtinė Karalystė, Suomija, Nyderlandai, Singapūras – šią metodiką valdysenoje taiko jau kelis dešimtmečius. Pagal šį metodą įvairių sričių ekspertai, politikos formuotojai specialiai surengtose dirbtuvėse išgrynino keturis galimus ateities scenarijus. 

Scenarijų? elementai buvo pasirinkti taip, kad atspindėtų svarbiausias valstybės gyvenimo sritis, pradedant saugumo (tiek išorinio, tiek vidinio), valdymo, ekonomikos klausimais ir baigiant žmonių santykiais ir vertybėmis. Šie scenarijų projektai buvo aptarti su įvairiomis visuomenės grupėmis ir bendrakūrėjais.

1 scenarijus: Puikus naujasis pasaulis 

Pirmasis scenarijus remiasi išorės grėsmėmis: Rusijai eskalavus agresiją Ukrainoje, šalis padalijama, o okupuotos teritorijos inkorporuojamos į Rusiją. Netrukus po to Rusija įsteigia sąjunginę valstybę su Baltarusija. Į tai reaguodama NATO smarkiai padidina pajėgumus, todėl Rytų Europa tampa militarizuotu regionu. 

Ilgainiui tarptautinė sistema suskyla į konkuruojančius blokus, todėl, nesugebant užtikrinti tarpvalstybinio bendradarbiavimo, nesprendžiami klimato kaitos iššūkiai. Aiškinama, kad būtent dėl išorės grėsmių ir nesaugumo, pasinaudojus augančiu žmonių nusivylimu demokratija, žemu pasitikėjimu valdžios institucijomis, augančia socialine atskirtimi ir beveik nesikeičiančia ekonomine padėtimi, Lietuvoje įsigali butaforinė demokratija, vedama charizmatiško, ryžtingo lyderio. Nors tokioje ateityje valdžia sukurtų proveržį švietimo, mokslo ir technologijų srityse, tačiau nebūtinai būtų paisoma etikos normų. 

Šiuo atveju valstybės saugumas ir stabilumas siejamas su švietimo, mokslo ir technologijų proveržiu, kurį, nepaisydama demokratinių ir vertybinių normų, įgyvendina kompetentinga technokratinė valdžia.

 „Pagal šį scenarijų daroma prielaida, kad Lietuvos visuomenė – labai išsilavinusi, valstybė daug dėmesio skiria švietimui, moksliniams tyrimams, inovacijoms ir jos pažangai“, – sako Vilniaus universiteto (VU) docentė ir projekto metodologė dr. Erika Vaiginienė.

Nors piliečiai neįtraukiami į sprendimų priėmimą ir jų laisvės mažėja, pasitikėjimas valdžia – aukštas dėl efektyvios biurokratijos ir aiškių visuomenės funkcijų pasidalijimo, suteikiančių prasmės jausmą. Be to, stiprus lyderis sukuria mažėjančio neapibrėžtumo jausmą.

„Dalis žmonių, dalyvavusių pasitarimuose, sako, kad jiems būtų priimtinas pirmas scenarijus. Tačiau supranta ir riziką, kad šiame scenarijuje valdžia nėra demokratiška, o netinkamose rankose gali virsti ir autoritarine. Vis dėlto pirmojo scenarijaus atveju daroma prielaida, kad yra nemažai iš užsienio grįžusių vakarietišką išsilavinimą įgijusių lietuvių, kurie ir būtų valdžioje ir valdytų sąmoningai. 

Vyraujant autokratinio valdymo elementams, reformos, užmojai yra įvykdomi. O būtent nuo to šiandien visuomenė ir yra pavargusi – nuo kalbų ir pažadų neįgyvendinimo. Taigi, skaitant pirmąjį scenarijų,  „griežtos rankos“ politika gali atrodyti patraukli, nes žmonės išsiilgę galimybės pamatyti įgyvendinamas veiklas ir pasiekiamus rezultatus“, –  pažymi doc. E. Vaiginienė. 

2 scenarijus: Šiaurinė žvaigždė 

Antrasis scenarijus piešia demokratijos ir švietimo, mokslo, technologijų bei inovacijų proveržį. Šis scenarijus – palankiausias Lietuvai. Tarptautinėje erdvėje Maskva nesugeba įgyvendinti visuotinės mobilizacijos ir, nemažėjant Vakarų finansinei ir karinei paramai, Ukrainai pavyksta išstumti Rusijos armiją iš Rytų Ukrainos ir atkirsti Krymą nuo Rusijos. Stengdamasis suvaldyti situaciją, Kremlius sutinka derėtis dėl taikos ir Krymo demilitarizacijos, o praradęs įtaką šalies viduje Vladimiras Putinas –  patraukiamas. 

Remiantis šiuo scenarijumi, Lietuvoje gerai veikia valdžios institucijos, šalyje užtikrintas teisės viršenybės principas ir pagarba žmogaus teisėms, kokybiškas švietimas tampa prieinamas visiems, o šalyje likę keli universitetai konkuruoja pasauliniu mastu. Šiame scenarijuje numatoma ne vien palanki tarptautinė aplinka, bet ir reikšmingi vertybiniai pokyčiai Lietuvos visuomenėje. Vis dėlto iššūkiu tampa lėtas ir sudėtingas demokratinis sprendimų priėmimas. 

Pagrindinė šio scenarijaus idėja – pusiausvyra ir dermė: tarp technologijų ir gamtos, tarp sprendimų priėmėjų ir visuomenės, tarp individualizmo ir bendruomeniškumo – ir nuolatinės optimalaus sprendimo, konsensuso paieškos. 

„Antrasis scenarijus piešia labai optimistišką vaizdą ir daugeliui dalyvavusių yra patraukliausias, tačiau kilo ir abejonių, ar iš tiesų tobulas scenarijus yra įmanomas ir pasiekiamas. Buvo keliamas klausimas, ar visuomenė gali būti tokia sąmoninga, kad visi vieningai tai įgyvendintų“, – apie vyraujančias nuotaikas dirbtuvėse pasakoja doc. E. Vaiginienė.

Trečiajame, artimiausiame šiandieninei Lietuvai, scenarijuje fiksuojama tik santykinai nedidelė pažanga visose srityse, ekonomikoje įsitvirtinę „vidutinių pajamų“ spąstai. Šis Lietuvos vystymosi scenarijus remiasi prielaida, kad Rusijos ir Ukrainos karas pereina į mažesnio intensyvumo fazę ir ilgainiui tampa dar vienu Rusijos „užšalusiu konfliktu“. Savo ruožtu Lietuva balansuoja tarp poreikio apsisaugoti nuo Rusijos keliamos grėsmės ir noro išlikti konstruktyvia ir „pragmatiška“ partnere Vakarų sostinėms. Vilnius ir Minskas plėtoja dvišalį bendradarbiavimą įvairiose funkcinėse srityse, pavyzdžiui, tranzito. 

Pasak doc. E. Vaiginienės, demokratija Lietuvoje šio scenarijaus atveju veikiau imituojama kaip nuolatinis nesibaigiantis spektaklis, kuriame vis dar kažkas bergždžiai vejamasi – Lietuva yra nekonkurencinga, nepasitikinti savimi ir negebanti formuluoti ir įgyvendinti ilgalaikių tikslų. 

„Šiandien būtų galima sakyti, kad mes Lietuvoje turime panašią situaciją. Tiesą sakant, Vakarų Europoje yra nemažai šalių, kurios yra „užmigusios“ kažkurioje srityje. Tarsi viskas gerai – vyrauja demokratija, žmogaus teisės yra gerbiamos, tačiau visa kita yra letargo miego būsenos“, –  sako VU docentė. 

Trečiojo scenarijaus atveju valstybės institucijose trūktų lyderystės ir kompetentingų darbuotojų, strigtų reformos, į sprendimų priėmimo procesus piliečiai būtų įtraukiami menkai, todėl galiausiai jie ir nebematytų prasmės. Visuomenėje stiprėtų asmenybių ir autoritetų svarba, o tai savo labui išnaudotų populistinės partijos. Kartu gilėtų ir socialinės nelygybės problemos – nors situacija dar nėra kritinė, ateities perspektyva yra itin niūri. 

4 scenarijus: Amžinasis įšalas 

Ketvirtasis Lietuvos ateities scenarijus yra pesimistinis ir atskleidžia, kas lauktų Lietuvos itin nepalankiai susiklosčius išorės aplinkybėms. Pagrindinė šio scenarijaus idėja – dėl išlikimo de facto suvaržytas Lietuvos valstybingumas, o dėl stabilumo suvaržyta visuomenė. 

Remiantis šiuo scenarijumi, užsitęsęs karas Ukrainoje nualina tiek Maskvą, tiek Kyjivą, tiek Vakarus. Nesulaukusi pakankamai paramos ir ginklų, Ukraina turi pripažinti šalies padalijimą ir Vakarų Ukrainos „neutralitetą“. Tokia karo baigtis – didžiulis smūgis pasitikėjimui Vakarais ir jų vienybe, o ekonomiškai pažeidžiama Rusija atsisuka pagalbos į Pekiną, kuris dėl to sustiprina savo pozicijas tarptautinėje arenoje. Europos Sąjungai taip pat iškyla grėsmė dėl nesugebėjimo įveikti savo struktūrinių silpnybių  ir suvaldyti karo Ukrainoje padarinių.

Tokioje geopolitinėje situacijoje Lietuva išgyventų įšalo laikus – vyriausybė centralizuotų valdžią, greta egzistuotų silpnas parlamentas ir nominali savivalda. Pagrindinė valdžia atitektų į „griežto ir teisingo“ vado rankas. Žmogaus teisės ir laisvės būtų paminamos, vyrautų aukštas skurdo ir socialinės atskirties bei žemas išsilavinimo lygis.

„Ketvirtąjį Lietuvos ateities scenarijų bendrakūrėjai, ypač vyresnioji karta, labai gerai įsivaizduoja. Visi žino, kaip ten būtų ir kaip viskas vyktų, todėl nenori šio scenarijaus. Tačiau diskutuojant niekas neatmeta, kad ir šis scenarijus gali išsipildyti, matant, kas vyksta šiandieninėje geopolitinėje aplinkoje. Jeigu snaudžiantis Vakarų pasaulis nesugebės susitvarkyti, tai gali išsipildyti ir ketvirtasis scenarijus. Ką darytume, jei jis išsipildytų? Vyksta ir tokia diskusija“, – sako VU docentė. 

Su projekto „Lietuva 2050“ ateities scenarijais galima susipažinti čia. 

Remiantis šiais scenarijais yra formuojama Lietuvos ateities vizija ir strateginės ambicijos. Strategijos „Lietuva 2050“ įgyvendinimo trukmė – daugiau kaip dvidešimt metų (nuo 2024 iki 2050 m.), pateikti projektą Seimui planuojama 2023 m. pavasarį. Valstybės pažangos strategiją „Lietuva 2050“ rengia Vyriausybės kanceliarija, bendradarbiaudama su Seimo Ateities komitetu, Vyriausybės strateginės analizės centru (STRATA) ir Vilniaus universitetu. Daugiau informacijos www.Lietuva2050.lt