Kas labiausiai slegia tūkstantmečio kartą

T. Brigham pripažįsta, kad niekada tikslingai nesiekė konsultuoti vien tūkstantmečio kartos atstovų, tačiau greitai pastebėjo, kad vis daugiau jos pacientų yra 23-38 metų amžiaus. Dabar 90% visų jos teikiamų konsultacijų skiriamos būtent jiems.

„Pati priklausau X kartai ir esu girdėjusi apie visus stereotipus: tūkstantmečio karta yra tingi, egocentriška, įsivaizduoja turinti įvairiausių teisių, pernelyg jautri ir nepasiruošusi gyvenimui. Tačiau dirbdama su jais supratau, kad tai – protingi ir itin ambicingi žmonės“, – rašo specialistė.

T. Brigham teigia, kad pacientus dažnai kankina mintis, kas bus, jeigu nepavyks uždirbti tiek pinigų, kad mėgautųsi oria senatve, neretai jie jaučiasi nieko verti ir nežino ar priima teisingus suaugusių žmonių sprendimus. Tačiau dažniausiai jie jaudinasi dėl vieno: turiu labai daug pasirinkimo galimybių ir nežinau, kaip apsispręsti. Kas bus, jeigu rinkdamasis suklysiu?

„Sprendimų nuovargio (angl. decision fatigue) sindromas nėra mitas. Tai ypač aktualu šiandieniniame pasaulyje, kuriame gausu informacijos ir informacijos šaltinių ir kuriame kiekvienas jaučia didelį spaudimą kuo daugiau pasiekti. Gali atrodyti, kad nėra nieko geriau už galimybę rinktis. Tačiau tyrimai rodo, kad turėdami daug galimybių dažniausiai pasimetame ir jaučiame stresą. Bėda ir ta, kad 18-25 metų amžiaus asmenys, kuriems suaugusiųjų gyvenimas tik prasideda, dažnai rimtus sprendimus atidėlioja, todėl jiems sunku save identifikuoti, rasti gyvenimo tikslą“, – vertina psichoterapeutė.

Ji cituoja Barry Schwartzą, knygos „Pasirinkimo paradoksas: kodėl daugiau yra mažiau“ („The Paradox of Choice: Why More is Less“) autorių, kuris tvirtina: kuo daugiau žmogui yra iš ko rinktis, tuo dažniau jis vėliau gailisi. Verčiami rinktis jauni žmonės daro tris klaidas: priima netinkamus sprendimus, gailisi priimtų sprendimų arba apskritai atsiriboja ir nepriima jokių sprendimų.

T. Brigham apibendrina, kokių patarimų duoda tūkstantmečio kartai priklausantiems savo pacientams.

1. Įsivardinkite, ką jaučiate.

Svarbiausia žmogui – suvokti save. Tik tada, kai prisiverčiame pagalvoti apie savo jausmus, žodžius, emocijas ir elgesį, pradedame suvokti, kas mus iš tiesų neramina ir ko tikrai norime. Savęs reikėtų paklausti: kaip vertinu situaciją, kurioje dabar esu, kokių pokyčių norėčiau, kas man šiuo metu svarbiausia, kokie mano dabartiniai ir ateities tikslai.

2. Įsivardinkite savo galimybes.

Atėjo laikas galimybes susieti su konkrečiomis pasekmėmis. Jeigu asmuo keičia darbą, jis turi įvertinti, ar pasikeis jo atlygis, gyvenimo sąlygos, atsakomybės ir pareigos darbe, netgi tai, kiek truks nuvažiuoti į darbą. Tada reikia nuspręsti, kurie faktoriai yra patys svarbiausi.

3. Įsivardinkite, kas nuo jūsų priklauso.

Rizikuoti naudinga, tačiau reikėtų vengti tokių sprendimų, kurių pasekmių kontroliuoti neįmanoma. Sakykime, jūsų tiesioginio vadovo charakteris – sudėtingas, dirbti su juo sunku. Tačiau pokalbis šiuo atveju mažai ką išspręstų, jis gali situaciją dar labiau apsunkinti. Ką tuomet jūs kontroliuojate? Savo reakciją į vadovo elgesį. Galite nuspręsti į jo išsišokimus nereaguoti arba ieškoti kito darbo. Kai įvardinsite tai, ką galite kontroliuoti, galimų sprendimų sąrašas taps trumpesnis.

5. Priimkite sprendimą.

Priimti sprendimų neskubėkite, tačiau ir pernelyg ilgai dėl jų nesikankinkite. Kartais naudinga paklausti kito žmogaus nuomonės, tačiau įvertinkite ją kritiškai. Kai apsispręskite, sudarykite veiksmų planą, ką darysite ir tokiu atveju, jeigu pasirodys, kad suklydote.

6. Susigyvenkite su nežinia.

Dažnai pacientams sakau, kad jaudintis yra normalu, tik svarbu neleisti, kad jaudulys taptų pagrindine būsena. Teisingiausio varianto nėra. Gali būti, kad naujoje darbovietėje nepatiks vidinė kultūra ar paaiškės, kad jums tenka kur kas daugiau atsakomybės, negu planavote. Ne viskas pavyks iš pirmojo karto, bet klaidos yra pamokos.