Sąvoka „laikinai paskirtas eiti vadovo pareigas“ gali turėti skirtingas teisines reikšmes

Nagrinėtoje civilinėje byloje ieškovas (juridinis asmuo) siekė prisiteisti nuostolių atlyginimą iš atsakovo, kuris, pavaduodamas vadovą, pasirašė akivaizdžiai tam juridiniam asmeniui nenaudingą sutartį.

Iki tol bylą nagrinėję Vilniaus apygardos teismas ir Lietuvos apeliacinis teismas savo sprendimais palaikė ieškovą. Vilniaus apygardos teismas pažymėjo, kad yra akivaizdus priežastinis ryšys tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir ieškovo patirtos žalos, o Lietuvos apeliacinio teismo kolegija pabrėžė dar ir tai, kad sutartį atsakovas sudarė juridinio asmens vardu ne kaip darbuotojas, o kaip asmuo, pavadavimo laikotarpiu laikinai einantis vienasmenio valdymo organo pareigas.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas panaikino Lietuvos apeliacinio teismo nutartis ir Vilniaus apygardos teismo sprendimą bei bylą grąžino nagrinėti pirmos instancijos teismui.

LAT dar kartą aptarė, kokias skirtingas teisines reikšmes gali turėti sąvoka „laikinai paskirtas eiti vadovo pareigas“.

Atkreipdamas dėmesį į jau anksčiau suformuotą praktiką, Teismas pažymėjo, kad vienu atveju asmenį gali paskirti laikinai einančiu vadovo pareigas kompetentingi bendrovės organai, pagal galiojančią tvarką ,kol bus surastas tinkamas nuolatinis vadovas. Tokiu atveju bus laikoma, kad laikinasis vadovas yra valdymo organas, ir jam kils atsakomybė pagal Civilinio kodekso 2.87 str. 7 dalį - t.y. jis privalės atlyginti žalą juridiniam asmeniui visiškai, jei įstatymais, steigimo dokumentai ar sutartys nenumatys kitaip.

Kitokia teisinė situacija susiklosto, jei asmuo paskiriamas laikinai eiti vadovo pareigas tik dėl tam tikrų laikinų, objektyvių priežasčių, tokių kaip nuolatinio vadovo nedarbingumas, komandiruotė ir pan. Tokiu atveju paprastai yra išleidžiamas įsakymas laikinai pavesti eiti vadovo pareigas darbuotojui ir jam išduodamas įgaliojimas veikti vadovo vardu santykiuose su trečiaisiais asmenimis.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nuosekliai laikosi pozicijos, kad antruoju atveju asmuo nelaikomas paskirtu valdymo organu. Tai yra traktuojama kaip trečiojo asmens pasitelkimas vadovo prievolėms atlikti, tačiau, Teismo vertinimu, asmuo tokiu atveju nesiskaito įgijęs valdymo organui nustatytų pareigų, ir civilinė atsakomybė jam nekyla.

Juridinis asmuo, norėdamas prisiteisti žalą iš darbuotojo, kuris laikinai ėjo vadovo pareigas, bet nėra traktuojamas kaip valdymo organas arba nėra kitais pagrindais pripažintas de facto vadovu, gali remtis darbo teisės normomis, reglamentuojančiomis materialinės atsakomybės taikymą darbuotojui. LAT yra pasisakęs, kad, remiantis šiomis normomis, žalą padariusio asmens (darbuotojo) kaltė nėra preziumuojama, tad ji turėtų būti įrodyta ieškovo. Taip pat aktualu, kad visiška atsakomybė galėtų būti taikoma tik nustačius tyčinę kaltės formą. Esant neatsargumui, atsakomybė ribojama trimis vidutiniais darbuotojo atlyginimo dydžiais, išskyrus Darbo kodekso numatytus atvejus.

Susiformavus aptartai teisminei praktikai, juridiniams asmenis patartina detaliau apsibrėžti, kokius įgaliojimus suteikia laikinai dėl objektyvių priežasčių (atostogų, laikino nedarbingumo, komandiruočių ir pan.) juridinio asmens valdymo organą pavaduojančiam asmeniui ir kokia tvarka peržiūrimi tuo metu jo priimti sprendimai. O kilus ginčui svarbu tinkamai įsivertinti jo teisinius santykius. Nors tiek civilinės atsakomybės, tiek darbuotojo materialinės atsakomybės taikymo atveju iš esmės siekiama to paties tikslo, tačiau įstatymai nustato skirtingas ieškinių tenkinimo sąlygas.

[1] LAT nutartis byloje Nr. 3K-3-460-421/2018