CEO užsisiuva burnas: lyderio atvirumas gali sukelti krizę įmonėje

Elonas Muskas, „Tesla“ vadovas, turėjo atsiprašyti Volstryto analitikų, nes per konferenciją gegužės mėnesį išvadino juos kvailiais (angl. boneheads). O Jamie Dimonas, banko „JPMorgan Chase“ generalinis direktorius į delikačią situaciją pakliuvo, kuomet save palygino su Donaldu Trumpu, JAV prezidentu.

„Manau, kad nugalėčiau Trumpą. Aš kietesnis nei jis, protingesnis nei jis. Jis galėtų mane daužyti (turime omenyje žodžiais – VŽ), kiek tik panorėjęs“, - kalbėjo p. Dimonas.

Galiausiai vadovui teko išplatinti pranešimą, kuriame jis atsiprašė ir pripažino, kad jo išsakyti žodžiai „įrodo, kad negalėčiau būti geru politiku“.

„The Economist“ pastebi, kad jei politikai pripratę sekti kiekvieną savo žodį, tai tokios politinio gyvenimo taisyklės jau įsiskverbė ir į verslo pasaulį. Prieš dvidešimt metų didžiųjų korporacijų vadovai po didinamuoju stiklu būdavo tik viešuose renginiuose, tačiau kitu laiku jie galėjo elgtis ir kalbėti laisviau. Grubokas atvirumas netgi buvo vertybė. Dabar gi vadovai turi elgtis kaip kandidatai į prezidento postą – filtruoti kiekvieną žodį, nes ištarta frazė gali sukelti nedidelę krizę.

Naujos taisyklės

Kad „žodis žvirbliu išlekia, o jaučiu sugrįžta“, žinoma seniausiai, tačiau verslo pasaulyje šis suvokimas paaštrėjo dėl keleto priežasčių. Dar 2000 m. įsigaliojo vadinamoji „Reg fd“ ” (arba kitaip „Regulation FD (Fair Disclosure) – VŽ) taisyklė, kuri įpareigoja kompanijas informaciją skelbti visiems ir tuo pačiu laiku. Ši taisyklė nors ir skaidrina procesus, tačiau turi ir kitą pusę. Vadovus nuolat sergsti advokatai, kurių tikslas pačiupti bet kokį nereikalingą žodį ar frazę, kurią ištarė gal kiek atsipalaidavę lyderiai. Noras apsaugoti kompanijas kartais turi ir paranojišką atspalvį, nes dabar visos bendrovių konferencijos, strategijų pristatymai yra įrašomi, dokumentuojami bei patikrinami, kad, neduok Dieve, kokia nors įmonės paslaptis neprasisunktų į viešumą.

Pasak „The Economist“ kasmet 20.000-40.000 vadovų stenogramų yra atspausdinama ir patikrinama. Taigi kuo dažniau viešumoje pasirodo vadovas, tuo daugiau nerimo yra komandai. Juoba, kad dviprasmiški vadovų pasisakymai gali akimirksniu pasklisti internete ir sukelti jei ne verslo, tai komunikacijos krizę.

Kraštutinumai

2010 m. balandžio mėnesį „British Petroleum“ priklausančioje naftos gavybos platformoje „Deepwater horizon“ Meksikos įlankoje įvyko sprogimas. Platforma po kelių dienų nuskendo, o į aplinką pateko tūkstančiai litrų teršalų. Tony Haywardas, tuometinis kompanijos vadovas, krizės įkarštyje ištarė: „Aš noriu susigrąžinti savo gyvenimą“. Ko gero, noras buvo išgirstas, mat netrukus paskelbta apie pokyčius vadovybėje.

Lloydas Blankfeinas, JAV investicinio banko „Goldman Sachs“ vadovas, dar 2009 m. pajuokavo, kad bankas „daro Dievo darbą“. Šis sparnuotas posakis sukėlė reputacijos krizę, tačiau vadovas išliko poste.

Kai kurie vadovai metasi į kraštutinumus. Pavyzdžiui, Johnas Cryanas „Deutsche Bank“ vadovavo nuo 2015 m. iki 2018 m. balandžio ir laikėsi radikalaus skaidrumo principų. Visi duomenys ne tik, kad buvo skelbiami viešai, bet vadovas leisdavo sau komentuoti organizacijos veiklos rezultatus nesirinkdamas žodžių ir nepaisydamas verslo etikos. Kaip pastebi „The Economist“ iš pradžių tokia kalbėjimo maniera kėlė susižavėjimą, o vėliau – liūdesį.

Kaip elgtis

Nedaug yra kompanijų vadovų, galinčių pasigirti tokia plienine disciplina ir gebėjimu niekada viešai nesuklupti kaip, pavyzdžiui, Timas Cookas, „Apple“ vadovas. Tačiau ką daryti tiems, kurie nėra tokie susitvardę, bet kartu ir nenori savo kalbomis nuskandinti įmonės reputacijos. „The Economist“ išskiria tris galimas strategijas.

Pirma, sukurti tokį vadovo įvaizdį, kuris būtų atsietas nuo bendrovės. Sheryl Sandberg, „Facebook“ vykdomoji direktorė, išleido dvi knygas, kuriose sumaniai žongliruojama asmeniniais biografijos faktais, dalinamasi verslo patirtimi bei tiesiog patarimais, kaip gyventi šiame chaotiškame pasaulyje. Būtent tai ir buvo šioks toks buferis, kuris apsaugojo vadovę pastaruosius dvejus metus nuo „Facebook“ persekiojančių skandalų. Panašios taktikos laikosi ir Satya Nadella, JAV technologijų milžinės „Microsoft“ vadovas. Jis pernai išleido knygą, kurioje pasakoja apie aistrą kriketui bei meditaciją, sujungtą su kvantine kompiuterija.

Antroji strategija rekomenduoja bendrovės veiklą sieti su platesne, visuomenei naudinga misija. Indra Nooyi, neseniai pasitraukusi iš „Pepsi“ vadovės pareigų, nuosekliai kritikavo investuotojų trumparegiškus sprendimus. Būtent dėlto ji ir galėjo su investuotojais kalbėti griežtokai, bet neišvesdama jų iš kantrybės bei nesukeldama konfliktų.

Aišku, net ir pozityviausios misijos ne visada lieka išgirstos. Daug metų Paulas Polmanas, „Uniliver“ vadovas, aiškino, kad kompanijos misija padėti skurdžiausiai gyvenantiems pasaulio žmonėms ir atvirai sakė, jog pernelyg nesuka galvos, ką apie tai mano investuotojai. Vis dėlto investuotojai manė kitaip ir blokavo vadovo planus perkelti kompanijos būstinę iš Londono į Roterdamą.

Ir galiausiai, vadovams vertėtų išgryninti savo autentišką lyderystę, akcentuoti tik jiems būdingą požiūrį. Tokios lyderystės vienas geriausių pavyzdžių yra p. Dimonas, „JPMorgan Chase“ vadovas. Jis 2015 m. bankui skirtas baudas pavadino švelniai tariant vaizdingai, o tiksliau „įmynimu į šuns š...“. 2017 m. pasiskundė, kad tai, kas dabar vyksta politikoje yra „kvailas š...“ (angl. stupid shit), o „blockchain“ technologijas pavadino sukčiavimu. Tačiau visai kitaip p. Dimonas kalba apie banko reikalus – čia jis yra tikslus, aiškus ir konkretus.

Ponas Dimonas elgiasi taip, kaip, ko gero, dažnas kompanijos vadovas slapčia norėtų – kalbėti tiesiai šviesiai, kai daugelis slapstosi po priverstinio mandagumo ir atsargumo skraiste.