„Populistų sukilimas“: kas skins pergalės vaisius?

Publikuota: 2016-12-02
AleKSEJAUS Vitvitsky („Reuters“ / „Scanpix“) nuotr.
AleKSEJAUS Vitvitsky („Reuters“ / „Scanpix“) nuotr.
Redakcijos nuomonė

Populizmo banga, Donaldo Trumpo pergalės JAV prezidento rinkimuose paskatinta, ritasi per Europą. „Populistų sukilimas“ – tokį apibūdinimą jau įgavo didėjanti dešiniųjų ir kairiųjų radikalių partijų sėkmė Senajame žemyne. Partijos ir jų lyderiai, kurie kadaise tebuvo politikos paraštėse ar sėdėjo nereikšmingose ir negausiose parlamento eilėse, šiandien vieni po kitų tampa svarbiais rinkimų dalyviais ar net jų favoritais. Baiminamasi, kad jų pergalė gali reikšti rimtas geopolitikos permainas.

Netikėti „Brexit“ referendumo ir JAV rinkimų rezultatai, kuriuos galima traktuoti kaip pasipriešinimo tradiciniam politiniam elitui ir jo vertybėms išraišką, tik sustiprino šių politikų pozicijas Europoje. Ekonominis neaiškumas, migracijos iššūkiai, kalbos apie globalizacijos projekto žlugimą ir ES politinę, ekonominę bei tapatybės krizę taip pat prisidėjo prie šio proceso. Galimybių įrodyti savo pozicijas populistai artimiausiu metu Senajame žemyne turės gausiai: sekmadienį referendume dėl Italijos politinės sistemos reformos balsuos italai, o prezidentą iš dviejų netradicinių kandidatų rinks austrai. Būtent Austrijoje egzistuoja reali galimybė, kad pirmą kartą po Antrojo pasaulinio karo Vakarų Europoje prie valstybės vairo stos radikalas. 2017-aisiais rinkimai taip pat vyks didžiausiose Europos Sąjungos šalyse – Prancūzijoje, Nyderlanduose ir Vokietijoje. Jose populistinės jėgos yra populiaresnės nei kada nors anksčiau.

Austrijoje sekmadienį vyksiantys prezidento rinkimai neturi precedento – septintoje pagal dydį euro zonos ekonomikoje jie jau vyko gegužės mėnesį, tačiau trapi ilgamečio Žaliųjų partijos lyderio Alexanderio Van der Belleno pergalė buvo užginčyta, Austrijos Konstitucinis Teismas paskelbė juos negaliojančiais. Nuo gegužės padėtis pasaulyje pasikeitė: „Brexit“ referendume laimėjo „Leave“ stovykla, JAV savo prezidentu pasirinko Donaldą Trumpą. Vienas iš realių kandidatų į Austrijos prezidentus – kraštutinis dešinysis Norbertas Hoferis, paakintas britų sprendimo, net buvo pažadėjęs inicijuoti šalies pasitraukimą iš Bendrijos. Jei jis laimėtų, Austrija pajustų pokyčius: jis yra imigracijos priešininkas, ir, kas itin pavojinga ES vienybei, – yra sankcijų Rusijai priešininkas.

Neramus sekmadienis bus ir Matteo Renzi, Italijos premjerui, inicijavusiam referendumą dėl valstybės valdymo pertvarkos. Jis yra žadėjęs atsistatydinti ir net pasitraukti iš politikos, jeigu referendume nugalės stovykla „ne“. Pagrindinė politinė jėga, besipriešinanti reformoms, yra populistinis euroskeptiškai nusiteikęs Penkių žvaigždžių judėjimas. Matteo Renzi nesėkmės atveju šis judėjimas per išankstinius rinkimus gali patekti į valdžią ir inicijuoti referendumą dėl šalies narystės euro zonoje. Dalis analitikų nerimauja, kad Italijos referendume laimėjęs „ne“ būtų pavojingesnis Europos rinkoms nei „Brexit“ – dėl galimo poveikio Italijos bankų sektoriui, kuris laikomas viena didžiausių grėsmių visos euro zonos finansų sektoriui.

Politinė padangė Europoje kaista: yra tikimybė, kad 2017 m. gegužę Prancūzijoje antrajame prezidentinių rinkimų ture gali susitikti du Kremliaus bičiuliai Francois Fillonas ir Marine Le Pen. Tai užtikrintų Vladimirui Putinui „pergalę“ ir įtaką, nepriklausomai nuo to, kuris iš jo radikalių draugų nugalėtų. Bent vieno iš šių populistų pergalė reikštų Prancūzijos diplomatijos pasisukimą 180 laipsnių kampu. Tokia madinga tampanti putinofilija gali suteikti rimtų geopolitikos permainų – ne tik įtvirtinti autoritarinius režimus, bet ir suduoti rimtą smūgį ES vienybei. Tačiau saldžiausius šių pergalių vaisius nusiraškytų ne už populistus balsavę minėtų šalių piliečiai, o seniai apie įtaką Europai svajojantis ir to aktyviai siekiantis Kremlius.

REDAKCINIS STRAIPSNIS (vedamasis) - redakcijos nuostatas atspindintis, jos vardu parašytas, neretai nenurodant konkretaus autoriaus, rašinys, dažnai atsiliepiantis į kokius nors įvykius, paaiškėjusius faktus, tendencijas. Būdinga nedidelė, neretai vienoda visiems leidinio redakciniams straipsniams apimtis, glaustas minčių dėstymas, tezių pobūdžio argumentacija, naudojami publicistinės retorikos elementai. Įprasta pateikti išvadas, apibendrinimus, atspindinčius redakcijos nuostatas. / Žurnalistikos enciklopedija /
Žinote, ką norite žinoti?
Užsisakykite personalizuotą naujienlaiškį.
Rašyti komentarą

Rašyti komentarą

Verslo žinių pasiūlymai

Šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. „cookies“). Jie padeda atpažinti prisijungusius vartotojus, matuoti auditorijos dydį ir naršymo įpročius; taip mes galime keisti svetainę, kad ji būtų jums patogesnė.
Sutinku Plačiau