Skvernelio keturioliktukas: naujokų paradas

Ramūnas Karbauskis, Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) vedlys, rinkimų naktį nepaliaujamai kartojo, kad jų Vyriausybė bus išskirtinai „profesionalų Vyriausybė“. Dėlionė pagaliau išryškėjo.

„Atėjo tas momentas, kurio jūs laukėte, ilgai spėliojote. Noriu informuoti, kad šiandien pateikiau galimų ministrų pavardes prezidentei. Nuo šio momento prasidės vienintelis galimas kelias – asmenybių tikrinimas. Antras etapas bus susitikimai su prezidente“, – vakar Seime paskelbė p. Skvernelis.

Ir nedaugiažodžiavo – po sakinį apie kiekvieną savo komandos narį.

Tačiau būtent šiuo atveju kaip tik norėjosi išgirsti kur kas daugiau informacijos – juk, išskyrus vieną kitą, jau ministro kėdėje sėdėjusį asmenį, visuomenė apie būsimą kabinetą žino nedaug. Juolab kad iš anksčiau LVŽS skelbto galimų ministrų sąrašo iškrito didžioji dalis pretendentų. Tad vakar išgirdome daug naujų pavardžių. Vienus jos pradžiugino, kiti gūžčiojo pečiais, dar treti siūlė žvelgti „filosofiškai“ – ministrų gebėjimus parodys jų atliekami darbai...

Apie kelis ministro karjerą tęsiančius politikus galima vienaip ar kitaip spręsti iš jų veiklos Vyriausybėje, o dėl likusių vienuolikos kompetencijų verčia arba spėlioti, arba pasikliauti jų aplinkos žinovų vertinimais, gandais ir pan.

Štai, pvz., į vieną strateginių, verslui itin aktualų ūkio ministro postą siūlomas Jonavos rajono meras Mindaugas Sinkevičius vertinamas kaip jaunas, energingas ir ryžtingas politikas. Tiesa, pikti liežuviai kalba, kad jonaviečiai pasigenda valdžios pastangų skatinti smulkųjį verslą ir taip mažinti regiono priklausomybę nuo bendrovės „Achema“. Kai kam kliūva ir „dinastiškumas“ – mat jis yra nuo valdžios nueinančio susisiekimo ministro Rimanto Sinkevičiaus sūnus.

Vis dėlto visas ministrų kabinetas dar tebėra mįslė visuomenei. Visiškai gali būti, ir mes visi to linkime, kad kiekvienas iš naujokų bus puikus ministras, sugebėsiantis reformuoti seniai permainų besišaukiančias sritis.

Tačiau kol kas jie – dar nejudėjusios figūros politinėje šachmatų lentoje. Kaip, beje, ir dauguma LVŽS deleguotų Seimo narių – ar vieni politikos naujokai leis dirbti kitiems politikos naujokams, parodys laikas.

Tiesa, kiek nuvylė gana prastas premjero komandos pristatymas: pasakyti kelias frazes Seime, suderinti kandidatūras su šalies prezidente – dar ne viskas. Mums visiems su šia Vyriausybe teks gyventi ir dirbti ketverius (geriausiu atveju) metus. Todėl žinoti apie jos narių profesinius pasiekimus visuomenė nori jau šiandien.

Ypač verslininkai, nes nežinomybė versle tolygu stagnacijai, sprendimų atidėjimui ir kt. Domina ir būsimų ministrų kompetencija, leidžianti susikurti lūkesčius. Nežinomybę, delsimą atitinkamai įvertina ir investuotojai – kaip riziką, skatinančią atidėti sprendimus iki aiškesnių dienų.

Laikas bėga, įmonės baigia ar net jau baigė rengti kitų metų biudžetus, verslui reikia daryti sprendimus, o su kuo teks dirbti – nežinia.