Pone Skverneli, su kokiu elitu susikausite?

Viešoje erdvėje pasklidusios būsimojo premjero kalbos kelia priešpriešą – į aukštą postą netrukus atsisėsiantis politikas seka išrinktojo JAV prezidento Donaldo Trumpo pėdomis. „Visgi už mus balsavo ne elito, o paprastoji Lietuva, kurią galbūt ne visi girdi, nenori jos matyti, šaiposi iš jos. Mes atstovausime šiai didžiajai Lietuvos daliai“, – „Vakarinės Palangos“ puslapiuose gana bravūriškai postringauja p. Skvernelis.

Elitas (pranc. elite – geriausias, rinktinis), aiškinama Tarptautinių žodžių žodyne, yra „visuomenės viršūnė, kuriuo nors atžvilgiu išsiskirianti iš aplinkos“. Viena vertus, keista, kad su elitu reikia kovoti: dažniausiai tai – išsilavinę, sėkmės lydimi žmonės, kurių nereikėtų tapatinti nei su ruduoju, nei su raudonuoju maru. Kita vertus, gal p. Skvernelis nesupranta, kad ir jis pats, potencialus premjeras, ir būsimi jo kabineto ministrai, ir Seimo nariai – tas pats elitas, politinis elitas. Todėl nėra sąžininga ir toliau apgaudinėti žmones, pakėlus kardus „prieš elitą“. Vieną politinį elitą po rinkimų pakeitė kitas. O tautą skaldyti ir skirstyti į „mes“ ir „jie“ ne tik nesąžininga, bet ir neišmintinga.

Juolab kad p. Skvernelis nėra visiškas naujokas politikoje, jis jau yra pabuvojęs politinio elito gretose. Tiesa, be žymesnių veiklos pergalių: tik atsisėdęs į vidaus reikalų ministro postą, jis pasibaisėjo valdininkų gausa, nustebo, pvz., kad 25 žmonių įstaiga pavadinama departamentu, atsakingu už vieną nedidelę funkciją. „Todėl keliamas klausimas kritiškai peržiūrėti visą sistemą, pamąstyti, kur ką galima būtų sujungti, optimizuoti, reorganizuoti, galbūt kai ką ir privačiam sektoriui atiduoti“, – svarstė dar kojų gerai neapšilęs ministras (VŽ, 2014 12 17). Apšilus išgaravo ir kritiškumas, ir pažadai...

Dabar vėl brendama į politinius vandenis, tik retorika jau kur kas drastiškesnė: mėginama supriešinti ne tik visuomenę, bet ir verslininkus. Puolamasis objektas – stambus verslas, kuris, pasak p. Skvernelio, „mokesčių moka tiek, kiek nori mokėti. Kiek sugalvoja, tiek ir sumoka“, o iš smaugiamo smulkiojo ir vidutinio verslo esą išreikalaujama, kas įstatymais numatyta. Gudrauja būsimasis premjeras, vis dar apsvaigęs nuo rinkimų kampanijos euforijos. Nesuprantama, kodėl jam prisireikė skleisti tokius pramanus, – įstatymai taikomi visiems, todėl bet kuris subjektas privalo sumokėti tiek, kiek jam nustatyta teisės aktais. Mokesčių slėpimas būdingas įvairioms ir gyventojų, ir verslo grupėms – tačiau tai jau kita kalba ir tuo turi rūpintis atitinkamos institucijos.

Daryti takoskyrą tarp verslininkų – rizikinga. Premjero darbo neragavęs politikas galbūt nežino, kad jam teks dirbti su verslu: įgyvendinti daugybę projektų, tarp jų – ir strateginių. Neretai – ir petys petyn. Todėl pradėjęs maišyti tokį jovalą rizikuoja sulaukti patarlės „kaip šauksi, taip atsišauks“...

Net Donaldas Trumpas kone akimirksniu ataušo nuo rinkimų karštinės ir ėmėsi vienyti tautą. Be tokios vienybės joks vadovas neįgyvendins pagrindinių savo tikslų. Tad metas nuo rinkiminio „valio“ pereiti prie konkrečių tikslų – visi norime žinoti, ką, kaip ir kada darys Vyriausybė. Konkrečiai.

Pone Skverneli, neverta visko mokytis iš p. Trumpo ar jo klonu vadinamos populistės, Nacionalinio fronto lyderės Marine Le Pen – negalima atstumti kurios nors visuomenės dalies, nes jos dar gali labai prireikti.