Ateinantiems – dirbti, išeinantiems – išeiti

Kada Valstiečių ir žaliųjų sąjunga (VŽS) galutinai sumuš rankomis su socialdemokratais – jau, ko gero, tik keliolikos valandų klausimas. Vakar buvo pasidalyta ministerijomis – kaip ir priklauso nugalėtojams, jiems atseikėta liūto dalis šių svarbių postų, mažiesiems koalicijos dalyviams liko trupiniai. Socdemams atiteko Socialinės apsaugos ir darbo ministerija – jie galės toliau darbuotis prie įstrigusio Darbo kodekso: valstiečiai artimiausioje ateityje kategoriškai jo nenori matyti, kaip, beje, ir viso socialinio modelio.

Seimo nariai, kuriems teks išsikraustyti iš šalies parlamento, per pertraukas tarp lagaminų pakavimo dar šią savaitę priims vieną kitą įstatymą ar pataisą. Prie slenksčio jau trypčioja nemažas būrys naujokų. Ko lauktume iš politikų, nueinančių nuo valdžios arenos? Viena buvusi valdžios partija – socialdemokratai vėl lieka valdžioje, bet gerokai aptrupėjusi. Norėtųsi, kad pagaliau būtų atsisakyta jau tradicija tapusios praktikos pasirūpinti be postų likusiais draugais, bičiuliais, partijos kareiviais. Kad išeinantys – išeitų, o ne nutūptų šiltose vietelėse: valstybinėse įmonėse, ministerijose, kitose valstybinėse institucijoje. Visi jie gavo solidžias išeitines išmokas, artimiausiu metu neskurs, o kas gudresnis – dar ir iki paskutinės minutės suskubo išnaudoti įvairias valdžios teikiamas privilegijas. Kaip, pavyzdžiui, ūkio ministras Evaldas Gustas – bene labiausiai turistaujantis ministras – ir paskutinėmis darbo dienomis neatsispyrė pagundai pakeliauti valstybės sąskaita: šią savaitę dar šoktels iki Kinijos. Neseniai šiltuose kraštuose pasilepino ir aplinkos ministras Kęstutis Trečiokas – savaitėlę praleido Ekvadore. Gerbiamieji buvę ir būsimi ministrai, jūsų malonūs pasivažinėjimai valstybei kainuoja nemažus pinigus. Gal pagaliau pradėsite juos skaičiuoti?

Tikimės, kad naujoji valdžia šių tradicijų neperims, kad Seimas bus darbingas. Norėtųsi, kad būtų vadovaujamasi protu, kad nedominuotų revanšizmas. Lauktume sveikos valstietiškos išminties ir ūkiškumo. Ateinantiems valdyti Lietuvos politikams norėtųsi palinkėti, kad permainų procesas būtų greitas. Skaudi Algirdo Butkevičiaus Vyriausybės patirtis – pamoka naujai valdžiai: svarbiausius darbus reikia pradėti ir nuveikti kadencijos pradžioje. Įstatymams įsibėgėti reikia laiko, o nepopuliarius sprendimus nukelti į darbų pabaigą, prieš rinkimus, – vadinasi, pasirašyti sau nuosprendį. Kaip ir atsitiko su Darbo kodeksu.

Reformavimas prasideda nuo elgesio, kultūros, beje, ir politinės. Neabejojame, kad parlamentarams užteks valios lankyti visus Seimo posėdžius, išbūti juose iki pabaigos, o gal net dirbti viršvalandžius – vardan tos Lietuvos. Galbūt net užteks jėgų išnaudoti tokį didelį norą sumažinti biurokratiją Lietuvoje, apkarpyti Seimo narių skaičių. Kaip ir seniai siūlomą sprendimą perkelti Seimo rinkimus iš rudens į pavasarį – kad valstybės biudžetą sudarytų jau naujai išrinkta valdžia. Drąsus naujokų ketinimas perkelti dvi ministerijas į Kauną, sumažinti Seimo pirmininko pavaduotojų skaičių ir kt. Tikimės, kad burdami koaliciją valdantieji neprikurs nereikalingų postų. Tikimės mažesnio ir efektyvesnio valdžios aparato. Tikimės atsakomybės.