Ko einama į Seimą: dirbti ar?..

Publikuota: 2016-10-06
Juditos Grigelytės (VŽ) nuotr.
svg svg
Juditos Grigelytės (VŽ) nuotr.
Redakcijos nuomonė

Ar galime tikėtis, kad naujos kadencijos Seimas bus darbingas, t. y. parlamentarai bus pareigingi – lankys posėdžius ir konstruktyviai dirbs? Kitaip sakant, vykdys konstitucinę Seimo nario priedermę atstovauti Tautai. Šiokių tokių vilčių, kad taip ir bus, vakar suteikė Konstitucinis Teismas (KT): nusprendė, kad nedrausmingiems parlamentarams algos galima visai nemokėti.

Iki šiol Seimo pravaikštininkai elgėsi kaip tinkami – pustuštis plenarinių posėdžių salės vaizdas jau tapo norma. Posėdžius ignoravę politikai ilsėjosi šiltuose kraštuose, gėrėjosi svečių šalių įžymybėmis, laigė paežerėmis, po miškus – paskui žvėrelius, baravykų ieškoti... Daugelio keliai apskritai liko paslaptis – tiesa, apsukresni pravaikštininkai aiškino leidžiantys laiką su rinkėjais. Tačiau ne vienos apygardos rinkėjai dievagojosi, kad nei savo deleguoto politiko, nei jo vadeliojamo prabangaus automobilio metų metais nėra akyse regėję. Nebent TV ekrane, ir tai tik tada, kai anas teikdavosi pasirodyti posėdžių salėje, t. y. darbe.

Kur dar galima rasti tokią darbovietę, kurioje galima nesirodyti kelias dienas, savaites, net mėnesius, tačiau tvarkingai euras į eurą gauti atlyginimą? Už nežinia ką. Arba – už nieko neveikimą. Net kai Seime būdavo balsuojama už itin svarbius įstatymus, parlamentarų eilėse šmėžuodavo didžiuliai tušti tarpai. Neseniai vyko balsavimas, kuris labiau priminė farsą, o ne šalies parlamento darbą – kai balsuojant dėl pensijų reformos Seimo pirmininkei teko iš rūkomųjų ir kitų atokesnių vietelių krapštyti kolegas, kad šiaip taip susirinktų „būtina“ 71 galva... O kiek kartų įstatymus (jei jiems nereikėdavo konstitucinės daugumos) palaimindavo ir 40 ar net mažiau parlamentarų... Žiūrint į nueinančios kadencijos lankomumą, jau lyg ir nestebino, kad dirbti ateidavo tik kokia pusė tautos labui dirbti pašauktų išrinktųjų... Beje, panašų vaizdą matydavome ir ankstesnių kadencijų Seime. Negana to, stebint Seimo darbą posėdžių salėje kartais atrodo, kad gal tik pusė parlamentarų (dalyvaujančių) aktyviai dirba – rengia, pristato įstatymų projektus, dalyvauja diskusijose. Kita pusė būna nebyli ir tiesiog mechaniškai balsuoja. Tiesa, dar nesibodi panardyti internete, pakalbėti telefonu ir pan.

Seimą išlaikyti mokesčių mokėtojams kainuoja apie keliasdešimt milijonų eurų per metus. Kartkartėmis pasigirsta pasiūlymų mažinti parlamentarų skaičių – dažniausiai tik prieš rinkimus. Dėl to reikėtų keisti Konstituciją, o koks gi parlamentaras už tai balsuos, neturėdamas garantijų, kad nepateks tarp tų užribyje atsidūrusiųjų? Kita vertus, ne kiekis lemia kokybę. Yra buvę nemažai atvejų (ne tik šioje Seimo kadencijoje), kai patys parlamentarai prisipažindavo nesupratę, už ką balsavo. Ir net reikalaudavo galimybės perbalsuoti dėl vieno ar kito sprendimo. O kaip suprasi, jei lakiojai malonumų platybėse, projektų nė akyse nematei, užtat mygtuką paspaudei (jei atvykai) arba automatiškai, arba kaip partija liepė... Diskutuojant, kiek Lietuvai dabar reikia Seimo narių, galima, bet galbūt nė kiek ne mažiau svarbu reikliau žvelgti į politikų kompetenciją.

Nemokami naujienlaiškiai į savo el. pašto dėžutę:













Svarbiausios dienos naujienos trumpai:



 

KT pabrėžė: „Seimo nariams, kurie be svarbių pateisinamų priežasčių nuolat nedalyvavo Seimo darbe ir dėl to netinkamai vykdė konstitucinę Seimo nario priedermę atstovauti Tautai, Konstitucijos požiūriu negalėjo būti ir nebuvo sukurti jokie teisės ginami lūkesčiai gauti Seimo nario atlyginimą iš valstybės biudžeto.“ Kad būtų visai aišku – nedrausmingiems parlamentarams algos galima visai nemokėti. Galima dar viena drausminimo priemonė – jei tam tikros partijos deleguoti parlamentarai nelanko posėdžių, galbūt reikėtų sumažinti tokiai partijai skiriamą valstybės paramą? O jei ir tai nepadėtų, gal vis dėlto tektų praretinti neproduktyvaus parlamento gretas...

REDAKCINIS STRAIPSNIS (vedamasis) - redakcijos nuostatas atspindintis, jos vardu parašytas, neretai nenurodant konkretaus autoriaus, rašinys, dažnai atsiliepiantis į kokius nors įvykius, paaiškėjusius faktus, tendencijas. Būdinga nedidelė, neretai vienoda visiems leidinio redakciniams straipsniams apimtis, glaustas minčių dėstymas, tezių pobūdžio argumentacija, naudojami publicistinės retorikos elementai. Įprasta pateikti išvadas, apibendrinimus, atspindinčius redakcijos nuostatas. / Žurnalistikos enciklopedija /

Pasirinkite jus dominančias įmones ir temas – asmeniniu naujienlaiškiu informuosime iškart, kai jos bus minimos „Verslo žiniose“, „Sodros“, Registrų centro ir kt. šaltiniuose.

Šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. „cookies“). Jie padeda atpažinti prisijungusius vartotojus, matuoti auditorijos dydį ir naršymo įpročius; taip mes galime keisti svetainę, kad ji būtų jums patogesnė.
Valdyti Sutinku