Europa – kryžkelėje. Šįkart iš tiesų

Didžioji Britanija ir Europa turbūt prasčiausiame sapne neregėjo, kokia suirutė bus šių metų vasarą. Referendumas, pasibaigęs sprendimu „Brexit“, išryškino Europos kompleksiškumą, parodė, kokia trapi ekonominė, politinė, sociologinė pusiausvyra, ir dabar verčia bandyti įvertinti, kas nutiko, kur esame ir kur bandome nueiti.

Šiandien nevalingai norisi žvalgytis į istoriją, o pirmasis, kurį ten galime sutikti, – Winstonas Churchillis, įžvalgusis ir ekscentriškasis Didžiosios Britanijos (DB) ministras pirmininkas. Dar 1930 m., bręstant idėjoms, kad Europa turėtų sukurti atsvarą JAV, formuodama panašų darinį, jis sakė: „Mes esame su Europa, bet ne jos dalis. Mes susiję, bet neapimti. Suinteresuoti ir vieningai veikiantys, bet neabsorbuoti.“ Šie žodžiai puikiai paaiškina, kas DB atvedė iki tokio aštraus susiskaldymo ir politinės krizės.

„Brexit“ sprendimas gali lemti rimtų pokyčių Europoje. Škotija rimtai kalba apie galimybę atsiskirti nuo DB ir likti Bendrijoje. Prancūzijos radikalai, vedami Marine Le Pen, kalba apie tokį patį referendumą. Nepasitenkinimą bendra Europa reiškia suomiai, graikai, vengrai, italai, ispanai. Absurdo teatro jausmą aštrina liguistas džiugesys, demonstruojamas kandidato į JAV prezidentus Donaldo Trumpo. Visa tai verčia sustoti ir pasvarstyti, kaip Europa išbris iš šios klampynės. Pradėti suprasti paveikslą galima pažvelgus trimis kryptimis – finansų rinkų, politine ir ekonomine.

Finansų rinkos, greičiausiai reagavusios į „Brexit“ rezultatą, dėl krypties ir apsispręs greičiausiai. Kol nebus politinių pokyčių, tol akcijų rinkos, svaras sterlingų, euras, aukšto pajamingumo skolos vertybiniai popieriai patirs spaudimą. Prastų lūkesčių laikotarpis rinkose gali trukti visą vasarą. Ypatingą dėmesį verta atkreipti į du parametrus: aukso kainą ir periferinių Europos šalių obligacijų pajamingumą. Pirmasis yra rinkos dalyvių rizikos apetito veidrodis, o antrasis, jei pradėtų kilti, rodytų stiprėjantį rinkos dalyvių nuogąstavimą dėl ES skilimo ar griūties.

Politinis atsakas yra tai, ko dabar labiausiai laukia pasaulis. Britams kuo skubiau reikia naujo lyderio ir suderintos pozicijos dėl sprendimo trauktis iš Bendrijos. ES sutarties 50 straipsnį, numatantį šalies narės pasitraukimą, gali aktyvuoti tik pati šalis narė. O jį aktyvavus, pasitraukimo iš ES procedūra galėtų būti pradėta 2019 m. Tačiau kol kas lieka neaišku, kada sužinosime naujo Didžiosios Britanijos premjero pavardę ir kada išgirsime jo poziciją. Aišku viena: kuo greičiau tai nutiks, tuo mažesnė bus žala. Ekonomika patirs šoką abipus Lamanšo. Pasitikėjimo ir aiškumo dėl politinės krypties stoka lems mažesnes investicijas DB, o prastesnės vartotojų nuotaikos – mažesnį vartojimą. Panašu, kad DB antrąjį pusmetį panirs į recesiją. Tikėtina, kad panašioje situacijoje atsidurs ir ES ekonomika.

Šiandien kaip niekada sudėtinga būti tikram dėl ES ateities. Lietuvai ir kitoms šalims, palyginti neseniai įstojusioms į Bendriją ir tikinčioms ES nauda, tenka suabejoti tuo, kuo ilgus metus tikėjo ir siekė. O abejonė yra nuodinga. Politikai dabar pirmiausia turės pašalinti abejonę ir tai daryti greitai ir veiksmingai.