Europos distopiškoji politika

Publikuota: 2015-11-03
Kacper Pempel („Reuters“ / „Scanpix“) nuotr
Kacper Pempel („Reuters“ / „Scanpix“) nuotr
 

Konservatyviosios partijos „Teisė ir teisingumas“ (TiT) pergalė Lenkijoje patvirtina neseniai Europoje išryškėjusią tendenciją – nepakančiojo valstybinio kapitalizmo iškilimas, kuriam vadovauja populistiniai dešiniojo sparno autoritarinio valdymo šalininkai. Rusijoje vadinkite tai Putinomika, Vengrijoje – Orbanomika, Turkijoje – Erdoganomika arba Berlusconomikos dešimtmečiu, nuo kurio vis dar bando atsigauti Italija. Netrukus, be abejonės, išvysime Kaczysskinomiką Lenkijoje.

Visa tai yra tos pačios prieštaringos temos variacijos: nacionalistinių pažiūrų lyderis ateina į valdžią tada, kai ekonominę negalią pakeičia ilgalaikė ir kartą per šimtmetį pasitaikanti stagnacija. Tada šis išrinktasis autoritarinio valdymo šalininkas kietame kumštyje spausdamas žiniasklaidą, ypač televiziją, pradeda mažinti politines laisves. Paskui jis (iki šiol šis lyderis visada buvo vyras, nors prancūzų Marinai Le Pen šis aprašymas irgi tiktų, jeigu ji kada nors patektų į valdžią) imasi Europos Sąjungai (nors valstybė yra ES narė) arba kitoms viršnacionalinio valdymo institucijoms prieštaraujančios darbotvarkės.

Jis taip pat bus nusistatęs prieš laisvą prekybą, globalizaciją, imigraciją ir tiesiogines užsienio investicijas, bet palankiai vertins vietos darbuotojus ir bendroves, ypač valstybines įmones ir privatųjį verslą bei finansines grupes, turinčias ryšių su valdžios atstovais. Kai kuriais atvejais tokią vyriausybę palaiko arba dar labiau autoritariškesnių ir antidemokratinių bruožų jai suteikia atvirai natyvistinės, rasistinės partijos.

Žinoma, didžiojoje Europos dalyje tokios jėgos dar neviešpatauja. Tačiau jos darosi vis populiaresnės beveik visur: M. Le Pen Nacionalinis frontas Prancūzijoje, Matteo Salvini „Lega Nord“ Italijoje ir Nigelo Farage’o Jungtinės Karalystės nepriklausomybės partija (angl. UKIP) laiko Rusijos nepakantųjį valstybinį kapitalizmą pavyzdžiu, o šalies Prezidentą Vladimirą Putiną – lyderiu, kuris nusipelno žavėjimosi ir mėgdžiojimo. Vokietijoje, Nyderlanduose, Suomijoje, Danijoje, Austrijoje ir Švedijoje populistinių, prieš ES ir migrantus pasisakančių, dešiniųjų partijų populiarumas taip pat auga.

Dauguma šių partijų linkusios laikytis socialiai konservatyvių pažiūrų. Vis dėlto jų ekonominės politikos – nukreiptos prieš rinką ir atspindinčios baimę, kad liberalusis kapitalizmas ir globalizacija pakirs tautinę tapatybę ir suverenumą, – turi daug bendrų dalykų su kairiųjų populistinėmis partijomis, pavyzdžiui, Graikijos „Syriza“ (prieš jai pasiduodant kreditoriams), Ispanijos „Podemos“ ir Italijos „Penkių žvaigždžių judėjimu“. Iš tiesų, kaip kad daugelis radikalių kairiųjų partijų rėmėjų XX a. ketvirtajame dešimtmetyje staiga kardinaliai pakeitė požiūrį ir galiausiai ėmė remti autoritarines dešiniųjų partijas, taip šiandien populistinių partijų ekonominės ideologijos, panašu, daugeliu atžvilgių irgi susilieja.

XX a. ketvirtajame dešimtmetyje ekonomikos stagnacija ir depresija lėmė Hitlerio iškilimą Vokietijoje, Mussolini Italijoje ir Franco Ispanijoje (greta kitų autoritarinio valdymo šalininkų). Šiandienos nepakantieji lyderiai galbūt neneša tokio politinio užkrato kaip to laikmečio jų pirmtakai, tačiau jų ekonominis korporatizmas ir autokratinis stilius gana panašūs.

Tai, kad nacionalistinis, natyvistinis populizmas ir vėl iškilo, nestebina: ekonominė stagnacija, aukštas nedarbo lygis, didėjanti nelygybė ir skurdas, galimybių stoka ir baimė, kad migrantai ir mažumos „pavogs“ darbo vietas bei pajamas smarkiai sustiprino šias jėgas. Priešiška reakcija į globalizaciją, kuri pastaruoju metu pasireiškė daugelyje šalių, o kartu ir į ją lydintį laisvesnį prekių, paslaugų, kapitalo, darbo jėgos ir technologijų judėjimą, – tikra dovanėlė nepakantiesiems demagogams.

Jeigu ekonominė negalia užsitęs, o užimtumas ir atlyginimai netrukus nepradės kilti, populistinės partijos gali priartėti prie valdžios dar keliose Europos valstybėse. Be to, euro zona gali vėl atsidurti pavojuje, jei Graikijos pasitraukimas ilgainiui sukeltų domino efektą, kuris po tam tikro laiko lemtų euro zonos skilimą. Arba galėtų būti ir taip, kad Britanijos pasitraukimas iš ES pradėtų Europos disintegraciją, o tai, kad kai kurioms valstybėms (JK, Ispanijai ir Belgijai) pačioms gresia griūtis, kelia papildomą grėsmę.

XX a. ketvirtajame dešimtmetyje Didžioji depresija atvedė į valdžią autoritarinius režimus ne tik Europoje, bet ir Azijoje, ir galiausiai lėmė Antrąjį pasaulinį karą. Nepakančiųjų valstybinio kapitalizmo režimų ir lyderių atgimimas pastaruoju metu toli gražu nekvepia karu, nes didžiumą Europos tebevaldo centro dešiniųjų ir centro kairiųjų vyriausybės, kurios vis dar yra įsipareigojusios liberaliajai demokratijai, šviesioms ekonomikos politikoms ir solidžioms gerovės sistemoms. Tačiau pastaruoju metu vis stipriau burbuliuojantis toksiškas populizmo gėrimas dar gali atverti Pandoros skrynią ir išlaisvinti neprognozuojamus padarinius.

Dėl šios kylančios nepakantumo bangos dar svarbiau tampa išvengti euro zonos arba ES skilimo. Tačiau siekiant tai užtikrinti, reikės makroekonominių ir struktūrinių politikų, kurios skatina visuminę paklausą, darbo vietų kūrimą ir augimą, mažina pajamų ir turtinę nelygybę, suteikia ekonominių galimybių jaunimui ir integruoja, o ne atstumia pabėgėlius ir ekonominius migrantus. Tik drąsiomis politikomis galima sustabdyti Europos slydimą didžiausios per šimtą metų stagnacijos ir nacionalistinio populizmo link. Baikštumas, kokį matėme pastaruosius penkerius metus, tik dar labiau padidins pavojų.

Nesugebėjimas veikti ryžtingai dabar ilgainiui lems ES kaip taikios, integruotos, globalizuotos ir viršnacionalinės valstybės žūtį bei distopiškų nacionalistinių režimų iškilimą. Tokių santvarkų apybraižos buvo atspindėtos literatūros kūriniuose, pavyzdžiui, George’o Orwello „1984“, Aldouso Huxley’io „Drąsus naujas pasaulis“ („Brave New World“) ir Michelo Houellebecqo naujausiame romane „Nuolankumas“ („Submission“). Tikėkimės, kad jos ir toliau liks tik popieriuje.

Nourielis Roubini yra „Roubini Global Economics“ (www.roubini.com) pirmininkas ir Niujorko universiteto Sterno verslo mokyklos ekonomikos profesorius.

Autoriaus teisės priklauso „Project Syndicate“, 2015 m. www.project-syndicate.org

Autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos pozicija.
Rašyti komentarą

Rašyti komentarą

Verslo žinių pasiūlymai

Šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. „cookies“). Jie padeda atpažinti prisijungusius vartotojus, matuoti auditorijos dydį ir naršymo įpročius; taip mes galime keisti svetainę, kad ji būtų jums patogesnė.
Sutinku Plačiau