Ar partijos gali susitarti?

Publikuota: 2015-10-27
Atnaujinta 2015-10-28 12:08
Ramūnas Vilpišauskas, VU TSPMI profesorius. Vladimiro Ivanovo (VŽ) nuotr.
Ramūnas Vilpišauskas, VU TSPMI profesorius. Vladimiro Ivanovo (VŽ) nuotr.
VU TSPMI profesorius

Likus metams iki Seimo rinkimų, Lietuvoje įsibėgėja diskusijos apie galimus jų laimėtojus, kiekvienas visuomenei rūpimas klausimas vis aktyviau išnaudojamas politikų matomumui didinti. Verslo bendruomenė jau svarsto, kokie turėtų būti naujosios valdančios daugumos prioritetai ir kokiais klausimais ji tikisi sutarimo dėl reikiamų reformų šalies verslo aplinkos patrauklumui stiprinti.

Šiuo požiūriu labai svarbus yra platus politinis sutarimas dėl prioritetinių ilgalaikių reformų. VU TSPMI tyrėjų grupė netrukus pristatys pirmą Lietuvoje išsamią Vyriausybės prioritetų ir reformų įgyvendinimo studiją, kurią rengė porą metų, analizuodama penkioliktos Vyriausybės, dirbusios 2008–2012 m., veiklą. Šioje studijoje išsamiai išnagrinėti įvairūs išorės ir vidaus veiksniai, darantys įtaką deklaruojamiems programiniams prioritetams ir reformoms įgyvendinti, nagrinėjant konkrečias tuometinių valdančiųjų inicijuotas reformas – aukštojo mokslo, valstybės tarnybos, pensijų, sveikatos įstaigų tinklo, naujos atominės elektrinės ir būsto renovacijos. Viena iš šios analizės išvadų – Vyriausybės prioritetų įgyvendinimą riboja konkuruojančių koalicijų, dažniausiai susiformuojančių valdančiųjų ir opozicijos Seime pagrindu, nesutarimai.

Žinoma, demokratinėje politikoje natūralu, kad opozicija oponuoja valdantiesiems. Dažnai konstruktyvaus oponavimo yra net per mažai, o opozicinės partijos suaktyvėja tik priartėjus rinkimams. Taip pat natūralu, kad skirtingų ideologijų partijos konkuruoja, siūlydamos skirtingus visuomenės problemų sprendimo būdus. Tačiau neretai konkuruojančių koalicijų susipriešinimas Lietuvoje kyla ir dėl mažiau ideologizuotų klausimų, kuriais turėtų būti paprasčiau rasti sutarimą. Tokie pavyzdžiai galėtų būti energetikos projektai ar švietimo ir sveikatos apsaugos įstaigų tinklo pertvarka. Dažnai tokių pertvarkų ir projektų ilgalaikis pobūdis reiškia, kad opozicijoje buvusiai partijai tapus valdančiąja yra racionalu tęsti ankstesnės vyriausybės pradėtą politiką. Beje, pasiekimai, kuriuos kaip svarbiausius dabartinės Vyriausybės darbus mini premjeras Algirdas Butkevičius, – euro įvedimas, suskystintų gamtinių dujų terminalas, būsto renovavimas – buvo pradėti ankstesnės Vyriausybės. Dar aiškesni plataus politinio sutarimo pavyzdžiai yra išlaidų krašto apsaugai didinimas ar Lietuvos narystė ES ir NATO.

Ar toks sutarimas tarp pagrindinių partijų dėl ilgalaikių reformų Lietuvoje įmanomas tik užsienio politikos ir saugumo klausimais? Kitų šalių pavyzdžiai rodo: Švedijos reformų patirtis pastaraisiais dešimtmečiais ar šiuo metu Italijoje kairiosios vyriausybės vykdomos reformos, ideologiniai skirtumai suteikia erdvės ir pragmatinėms reformoms, kurios gali būti grindžiamos ekspertine analize ir gerąja kitų šalių praktika. Tačiau norint sutelkti plataus sutarimo koalicijas, peržengiančias pozicijos ir opozicijos ribas, būtina lyderystė dirbant su kitomis partijomis, ekspertų bendruomene ir visuomene, o sutarus dėl pagrindinių reformų krypčių – nuolatinis dėmesys ir asmeninis politinis įsipareigojimas jas įgyvendinti. 

Autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos pozicija.
Rašyti komentarą

Rašyti komentarą

Gauk nemokamą VERSLO naujienlaiškį į savo el.pašto dėžutę:

Pasirinkite Jus dominančius NEMOKAMUS savaitraščius:















Svarbiausios dienos naujienos trumpai:



 

Verslo žinių pasiūlymai

Šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. „cookies“). Jie padeda atpažinti prisijungusius vartotojus, matuoti auditorijos dydį ir naršymo įpročius; taip mes galime keisti svetainę, kad ji būtų jums patogesnė.
Sutinku Plačiau