Rugsėjo vienuoliktosios dvasia atklydo į Lietuvą

Publikuota: 2015-09-11
Ray‘aus Stubblebine‘o („Reuters“ / „Scanpix“) nuotr.
Ray‘aus Stubblebine‘o („Reuters“ / „Scanpix“) nuotr.

Prireikė 14 metų, kad 2001 m. rugsėjo 11 d. prasidėjusio konflikto aidai atsklistų iki Lietuvos. Tiek patys pabėgėliai iš Sirijos ar Libijos, tiek mūsų baimės ir nerimas yra skirtingos to paties įvykio grimasos.

Istorikai neskaičiuoja amžių taip pat kaip matematikai. Amžius istorikui neprasideda, tarkime, 1800-aisiais ir nepasibaigia 1899-aisiais. Žvelgdami iš tolimos laiko perspektyvos, amžiaus pradžiai ir pabaigai nustatyti jie ieško lūžinių įvykių visuomenės, politikos ar ekonomikos vystymosi tėkmėje. Tokių įvykių, kurie būtų nulėmę ateinančio šimtmečio žmonijos, žemyno ar šalies veidą.

Abejoju, ar XXI a. istoriją rašančio istoriko plunksna suvirpės. Šis šimtmetis prasidėjo 2001 m. rugsėjo 11 d., lygiai prieš 14 metų. Tuomet viena ideologija metė iššūkį kitai – Alachu ir kartono rėžtukais apsiginklavusi grupelė teroristų metė iššūkį laisva rinka ir kredito kortelėmis ginkluotam Vakarų kapitalizmui.

Panorėję galime naujienų antraštėse išvysti, kaip veriasi ši istorinė perspektyva. Rugpjūčio mėnesį, metus laiko kovojusi su vėžiu, mirė 42-jų sulaukusi Marcy Borders. Jai buvo 28-eri, kai pirmasis lėktuvas rėžėsi į pirmąjį Pasaulio prekybos centro pastatą, ji dirbo „Bank of America“ biure, 81-ajame pastato aukšte.

Užuot likusi darbo vietoje, kaip nurodė jos vadovas, ji markstydamasi išbėgo iš pastato į chaoso, dūmų ir dulkių apgobtą gatvę. Tuo metu ir buvo padaryta jos nuotrauka – padengta dulkių sluoksniu, prisimerkusi, ji tapo žinoma kaip „dulkių ponia“.

Kas buvo toliau

Po to vyko karai, revoliucijos, vėl karai, kilo ir mirė diktatoriai, skraidė dronai ir tūkstančiai žuvo, dar daugiau liko be namų. Kova su islamo terorizmu tapo teisingo karo sinonimu ir tai neliko nepastebėta. Kremlius staiga taip pervadino savo karą Čečėnijoje ir tokiu pagrindu išreiškė paramą JAV. Šie atsakė gerais George W. Busho žodžiais Vladimiro Putino atžvilgiu, o kiek vėliau – Maskvai ištiesdami didelį raudoną „Reset“ mygtuką, kuris, pasirodo, buvo prie nieko neprijungtas.

Visus pastaruosius 14 metų žiniasklaidos priemonės pasakojo apie islamo teroristus – nuo „Al Qaeda“ iki „Islamo valstybės“, nuo 2005 m. riaušių Paryžiaus priemiesčiuose iki žudynių „Charlie Hebdo“ redakcijoje. Emigrantai, grįžę iš „imigrantų problemą“ turinčių, labiau už Lietuvą klestinčių šalių, taip pat pasistengia papasakoti laikmečio dvasią atitinkančių siaubo istorijų.

Ši laikmečio dvasia iki šiol virš mūsų pleveno gana nepiktybiškai. Išgirsdavome tik vieną kitą katalikiškų pažiūrų politikų pamintijimą apie tai, kad pamačius besimeldžiantį musulmoną oro uoste „kyla visokių minčių“, tuo viskas ir baigdavosi. Tačiau šiandien Sirija ir Libija – arčiau nei anksčiau. Bėgantieji nuo minėtųjų karų ir revoliucijų ko gero pasieks ir mūsiškį Europos kraštą.

Civilizacijų konfliktas ant mūsų slenksčio

Čia jie nebus pasitikti svetingai, veikiau, įtariai ir baugiai. Galbūt stojančių gyva siena atsiras nedaug. Juk net ir didžiausi musulmonų nemėgėjai yra linkę prisidengti paruošiamąja fraze apie tai, kad „man tai musulmonai netrukdo, bet“.

Žinome. Musulmonai mums tikrai netrukdo – turime musulmono Džocharo Dudajevo vardu pavadintą skverą, palaikėme Čečėniją ir jos kovą su tuomet šviežiai į valdžią atėjusiu agresoriumi. Kol kas skvero nepuolame pervadinti, vietoje to – vykstame atostogauti į Turkiją. Laikas nuo laiko kas nors iš kultūros srities mums primena, kad kadaise Lietuvoje stovėjo viena kita mečetė, o totoriai čia gyvena iki šiol.

Tačiau mes vis tiek bijome musulmonų. Tiesa, tik taip, kaip mums diktuoja 2001 m. rugsėjo 11 d. prasidėjusio amžiaus dvasia.

Štai, mūsų politikams, savo katalikybę skelbiantiems ir nešiojantiems kaip vėliavą, reikalingi skaičiai – kiek pabėgėlių ir kur, kiek jų krikščionių, kiek musulmonų, o kiek musulmonų – radikalūs. Neklausiama, kiek krikščionių radikalūs, nes kryžiaus žygių mes nebijome. Bijome musulmonų teroristų, bijome, kad jie mus užpuls. Jie dar ir nusitaikytų į kokias šventas vietas. Nepasidalinamus „Akropolius“ gal, ar Gedimino pilį.

Kiti stoja piestu ir siunčia žiniasklaidos priėmonėms pranešimus apie tai, kaip „imigrantų priėmimui jie nepritarsią“. Kiti mindžikuoja ir, iki visuomenės nuomonė taps aiški, leidžia partijos nariams užsiimti saviveikla.

Šiuo metu vyksta intensyvios ir kol kas bergždžios kalbos ta tema. Sunku nuspėti, kaip jos baigsis. Ko gero, būsime Briuselio pastūmėti priimti nedidelį ar dar mažesnį skaičių pabėgėlių ir lietuviškas pasaulis nuo to nesugrius.

Kaip bebūtų, rašau ne siekdamas išspręsti visuomenės bėdas, o tik priminti – tai, ką girdite socialiniuose susibūrimuose, tai, ką skaitote savo socialiniuose tinkluose ar spaudos nuomonių skiltyse, yra aidas to įvykio kuris įvyko Niujorke, šią dieną, lygiai prieš 14 metų.

Rašyti komentarą

Rašyti komentarą

Gauk nemokamą VERSLO naujienlaiškį į savo el.pašto dėžutę:

Pasirinkite Jus dominančius NEMOKAMUS savaitraščius:















Svarbiausios dienos naujienos trumpai:



 

Verslo žinių pasiūlymai

Šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. „cookies“). Jie padeda atpažinti prisijungusius vartotojus, matuoti auditorijos dydį ir naršymo įpročius; taip mes galime keisti svetainę, kad ji būtų jums patogesnė.
Sutinku Plačiau