Kovos su korupcija arsenale - dar vienas ginklas

Publikuota: 2017-10-02
Juditos Grigelytės (VŽ) nuotr.
svg svg
Juditos Grigelytės (VŽ) nuotr.
Redakcijos nuomonė

Kelią į dienos šviesą pagaliau skinasi ilgai klajojęs Pranešėjų apsaugos įstatymas – jo projektui praėjusią savaitę po pateikimo vienbalsiai, tik vienam parlamentarui susilaikius, pritarė Seimas. Šis įstatymas skirtas apsaugoti tuos, kurie praneša apie savo darbovietėje pastebėtą korupciją, neefektyvų ir neatsakingą viešųjų finansų panaudojimą, kitus įstatymų pažeidimus.

Mūsų šalyje vis dažniau apie teisės pažeidimus, neefektyvų ir neatsakingą viešųjų finansų panaudojimą praneša piliečiai, nenorintys taikstytis su korupcijos, nepotizmo ir panašiomis apraiškomis. Tačiau Lietuvoje iki šiol nėra jokio veiksmingo pranešėjų apsaugos mechanizmo. Įstatymo rengėjai aiškina, jog labai svarbu užtikrinti, kad apie negeroves pranešantys asmenys nesusilauktų neigiamų pasekmių iš darbdavių ir būtų apsaugoti valstybės.

Ko gero, daugelis prisimena šiemet garsiai nuskambėjusį skandalą, kai apie Kauno tardymo izoliatoriuje vykstantį nepotizmą, neskaidrius viešuosius pirkimus viešai prabilo minėto izoliatoriaus vyriausioji buhalterė Rasa Kazėnienė. Tik po drąsaus jos poelgio kilo susidomėjimas padėtimi kalėjimų sistemoje – regis iki tol visus, įskaitant Teisingumo ministeriją, viskas tenkino. Sunku patikėti, kad aukščiau stovinčios instancijos nieko nežinojo – o gal tiesiog nenorėjo žinoti. Galbūt tokia „tvarka“ jau buvo tapusi norma... Ir ne tik ten.

Ponios Kazėnienės gyvenimas po tokio atviravimo nebuvo itin malonus: šnypštė tie, kuriems nepatiko „iš namų išneštos šiukšlės“, ką jau kalbėti apie papasakotos istorijos „herojus“... Sulaukus grasinimų, p. Rasai teko pasitelkti talkon advokatus, pasiimti ilgesnių atostogų, išgyventi neramias dienas ir pan. Tuomet ypač išryškėjo spragos pranešėjų apsaugoje – tos apsaugos paprasčiausiai nebūta. Pranešėjai gali būti persekiojai darbe ar net atleisti, juos galima paduoti į teismą dėl „garbės ir orumo įžeidimo“. O juk ne paslaptis, kad korupcionieriai, neskaidriai valstybines lėšas naudojantys politikai ar valdininkai bet kokią kritiką tuoj pat sutapatina su savo įžeista garbe - tarsi jie tos garbės turėtų... Bet užtat vadovaujasi patikrintu metodu: geriausia gynyba – puolimas.

Nemokami naujienlaiškiai į savo el. pašto dėžutę:













Svarbiausios dienos naujienos trumpai:



 

Pasak parlamentarės Agnės Bilotaitės, vienos iš Pranešėjų apsaugos įstatymo projektų autorių, dabar žmonės nesijaučia saugūs, o visuomenė, tai matydama, nėra skatinama viešinti negerovių. Ji aiškina, kad pirmi bandymai priimti tokį įstatymą Lietuvoje buvo nesėkmingi – Seime tuo metu lyg šmėkla klajojo nuostata, jog pranešėjai lygu skundikai. „Tikiu, kad per dešimt metų įvyko pokyčių ne tik Seimo pavardžių sąraše, bet ir tautos išrinktųjų galvose“, - sako p. Bilotaitė.

Pranešėjų apsaugos įstatymas būtų realus ir veiksmingas įrankis saugant pranešusius žmones nuo neigiamų pasekmių. Įstatymas būtų taikomas ir viešajam, ir privačiam sektoriui. Pateikus informaciją apie pažeidimą, prieš pranešėją būtų draudžiama imtis drausminio pobūdžio priemonių – atleisti jį iš darbo, pažeminti pareigose, perkelti į kitą darbo vietą arba taikyti kitas neigiamo poveikio priemones – bauginti, priekabiauti, grasinti, sumažinti atlyginimą, pabloginti darbo sąlygas ir pan. Pranešėju pripažintam asmeniui būtų užtikrinta nemokama teisinė pagalba, visiškas konfidencialumas etc. Be to, atskleidus kokią valstybei žalos padariusią aferą, pvz., neskaidrius viešuosius pirkimus, į valstybės biudžetą sugrįžtų „išplauti“ pinigai, o apie tai pranešęs asmuo gautų atlygį, proporcingą sugrąžintai sumai. Pasak p. Bilotaitės, labai svarbu žinoti, jog apie pažeidimą pranešęs asmnuo galėtų išvengti atsakomybės už paties dalyvavimą neteisėtoje veikloje – ši nuostata galėtų būti motyvacine priemone.

Įstatyme numatytas ir mechanizmas, saugantis nuo piktnaudžiavimo – idant piliečiams nekiltų noras tiesiog suvesti sąskaitas su darbdaviu. Mat, pažeidimu, apie kurį praneša pilietis, šio įstatymo rėmuose laikomas toks nusižengimas, kuris pažeidžia viešąjį interesą ar kelia jam grėsmę. Tad suvesti sąskaitų su nepatikusiu viršininku šis įstatymas nepadės, nes tai susiję su vieno asmens galimai pažeistomis teisėmis. Ir šiuo atveju jis nelaikomas pranešėju.

Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija ragina šalis nares (o Lietuva šios narystės siekia) priimti pranešėjų apsaugos priemones tiek viešajame, tiek privačiame sektoriuje. Dabar 10 ES valstybių turi atskirus pranešėjų apsaugą užtikrinančius įstatymus, kitos šalys pranešėjų apsaugą įtvirtino korupcijos prevencijos ar kituose įstatymuose.

VŽ nuomone, minėtas įstatymas būtų dar vienas, ko gero, gana efektyvus įrankis kovoje su korupcija. Norisi tikėti, kad balsuodami už jį parlamentarai bus tokie pat principingi ir vieningi, kaip ir reikšdami savo poziciją po pateikimo. Ir kad jau balsuos ne 100 narių, o visa Seimo sudėtis. Nes, kaip pabrėžia šio įstatymo kūrėjai, jis – Seimo sąžinės testas.

REDAKCINIS STRAIPSNIS (vedamasis) - redakcijos nuostatas atspindintis, jos vardu parašytas, neretai nenurodant konkretaus autoriaus, rašinys, dažnai atsiliepiantis į kokius nors įvykius, paaiškėjusius faktus, tendencijas. Būdinga nedidelė, neretai vienoda visiems leidinio redakciniams straipsniams apimtis, glaustas minčių dėstymas, tezių pobūdžio argumentacija, naudojami publicistinės retorikos elementai. Įprasta pateikti išvadas, apibendrinimus, atspindinčius redakcijos nuostatas. / Žurnalistikos enciklopedija /

Pasirinkite jus dominančias įmones ir temas – asmeniniu naujienlaiškiu informuosime iškart, kai jos bus minimos „Verslo žiniose“, „Sodros“, Registrų centro ir kt. šaltiniuose.

Verslo žinių pasiūlymai

Šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. „cookies“). Jie padeda atpažinti prisijungusius vartotojus, matuoti auditorijos dydį ir naršymo įpročius; taip mes galime keisti svetainę, kad ji būtų jums patogesnė.
Valdyti Sutinku