Duona svetur – vis dar skalsesnė

Publikuota: 2017-04-14
Tomo Oneborgo („TT News Agency“ / „Scanpix“) nuotr.
svg svg
Tomo Oneborgo („TT News Agency“ / „Scanpix“) nuotr.
Redakcijos nuomonė

Galima verkšlenti, kad prie šventinio Velykų stalo Lietuvoje kasmet susėda vis mažiau žmonių – net jei trumpam sugrįžta svetur išvykę tautiečiai. Tačiau galima ir pasidžiaugti – dalis jų, įgiję patirties ir pasisėmę idėjų, sugrįžta ir kuria čia savo verslus.

„Verslo žinios“ neseniai rašė apie Evaldą Masevičių, kuris po septynerių emigracijos metų Anglijoje, rado nišą savo verslui Lietuvoje. Įkūręs bendrovę „Evaldo daržovės“ verslininkas, dabar aprūpina daržovėmis Lietuvos pirkėjus.

Šiandien dienraščio puslapiuose pasakojame apie Virginijų Almanaitį, UAB „VA statybos“ vadovą. Prieš dešimtmeti įkurta bendrovė kone kasmet atsiduria „Gazelės“ sąrašuose – pernai ji pagal augimą užėmė 6-ą vietą tarp regiono įmonių, o štai 2013 m. p. Almanaitis finaliniame „Gazelės“ renginyje atsiėmė sparčiausiai augusios Alytaus apskrities įmonės apdovanojimą. Įmonę p. Almanaitis įkūrė grįžęs iš Londono, kur dirbo 5 m. statybose – per tą laiką jis jau tapo darbų vadovu.

Tačiau vaikams paaugus, reikėjo apsispręsti, ar juos į mokyklą leisti ten, ar grįžti atgal į Lietuvą ir kurti gyvenimą čia. Lietuvis pasirinko pastarąjį variantą. „Nes juk čia – namai, tėvai, Tėvynė. Čia viskas aišku ir paprasta, jautiesi saviškiu, o ten, kad ir kiek pasiektum, vis tiek į tave žiūrima kaip į atėjūną“,– pasakoja p. Almanaitis.

Nemokami naujienlaiškiai į savo el. pašto dėžutę:













Svarbiausios dienos naujienos trumpai:



 

Tokių pavyzdžių vis daugėja – todėl galima teigti, kad emigracija nėra tik vienas lazdos galas. Juolab kad dalis išvykstančiųjų, ypač jaunimas, siekia pasižvalgyti po pasaulį, studijuoti, pasisemti patirties ir pan. Žinoma, tenka apgailestauti, kad bendras išvažiavusių žmonių skaičius itin didelis. Pokalbiuose su emigrantais ryškėja tokia tiesa: išvyksta dėl didesnio uždarbio. Ne paslaptis, kad dirba jie tikrai ne Londono Sityje – daugumai tenka ypatingos kvalifikacijos nereikalaujantis darbas: fabrikuose, statybose, viešbučiuose ir kt. Lietuviai pateko jau ir į anglų literatūrą: žinomas bestselerių autorius, anglų rašytojas Peter James‘as, vienoje iš savo naujausių knygų, aprašydamas stambaus ūkininko vištų fermą, rašo, kad joje dirba darbininkai iš Lietuvos ir Latvijos...

Kai kas mėgina tikinti, kad jeigu užsieniuose dirbantys žmonės taip pat ir tiek pat dirbtų čia, tai ir uždirbtų panašiai ir niekur jiems emigruoti nereiktų. Kažkiek tiesos tame, galbūt, ir yra, tačiau yra ir kitų tiesų. Viena vertus, darbo vietų, ypač regionuose, trūksta. Kurti jų nesiimama, nes... nėra kam dirbti. Kita vertus, esant tokiam darbo jėgos apmokestinimui, koks yra Lietuvoje, didesnių algų dar teks nežinia kiek palaukti. Nė viena valdžia šios problemos nesiima spręsti. Netgi atvirkščiai – maskuodama savo nesugebėjimą valdyti ir uždirbti pinigų, ji, žiūrėk vis ir prabyla apie naujus ar didesnius mokesčius.

Tarp priežasčių, skatinančių žmones išvykti (ar neskatinančių grįžti) – ir socialiniai dalykai. Kai kurie tėvai nesiryžta grįžti Lietuvon, nes vaikai jau pradėjo eiti į vietines mokyklas. Ar Lietuvoje būtų pasirūpinta jų integracija? Kita problema – socialinio saugumo užtikrinimas, pirmiausia – dėl pensijos. Jei apie tai mažiau galvoja jaunimas, tai vidutinio ir vyresnio amžiaus žmonės skaičiuoja rimčiau ir būsimos pensijos skaičiai jų nedžiugina. Tuo tarpu valdžia atrodo visiškai bejėgė – išskyrus eilinius svaičiojimus apie pensijų fondų „beprasmiškumą“, jokių rimtesnių reformų nesiimama.

Kažin, ar visi iki vieno išvykę gyventi ir dirbti svetur norėtų ten likti visam gyvenimui? Kaip sakė VŽ pašnekovas p. Almanaitis, visada būsi ten svetimas, atėjūnas. Tačiau, norėdami susigrąžinti bent dalį tautiečių ir patys gyventi oriai, lauktume tokios valdžios, kuri negaiš laiko tuščioms diskusijoms, nekurs darbo grupių, nerašys neįgyvendinamų vizijų, o imsis kurti Lietuvoje tokias sąlygas, tokią aplinką, kad visiems būtų gerai – verslas kurtų naujas darbo vietas, darbuotojai uždirbtų padorų atlyginimą ir kad valstybei netektų rausti dėl varganų pensijų, kurias kaip išmaldą ji atseikėja savo senjorams.

REDAKCINIS STRAIPSNIS (vedamasis) - redakcijos nuostatas atspindintis, jos vardu parašytas, neretai nenurodant konkretaus autoriaus, rašinys, dažnai atsiliepiantis į kokius nors įvykius, paaiškėjusius faktus, tendencijas. Būdinga nedidelė, neretai vienoda visiems leidinio redakciniams straipsniams apimtis, glaustas minčių dėstymas, tezių pobūdžio argumentacija, naudojami publicistinės retorikos elementai. Įprasta pateikti išvadas, apibendrinimus, atspindinčius redakcijos nuostatas. / Žurnalistikos enciklopedija /

FOTOGALERIJA Ūkis „Evaldo daržovės“ (81 nuotr.)

Pasirinkite jus dominančias įmones ir temas – asmeniniu naujienlaiškiu informuosime iškart, kai jos bus minimos „Verslo žiniose“, „Sodros“, Registrų centro ir kt. šaltiniuose.

Norite pasiūlyti temą, turite pastabų, pasiūlymų ar klausimų? Parašykite „Verslo žinių“ redaktoriams.

Jei norite suteikti konfidencialios informacijos, rašykite vyr. redaktoriui rolandas.barysas@verslozinios.lt

Verslo žinių pasiūlymai

Šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. „cookies“). Jie padeda atpažinti prisijungusius vartotojus, matuoti auditorijos dydį ir naršymo įpročius; taip mes galime keisti svetainę, kad ji būtų jums patogesnė.
Valdyti Sutinku