Išbarstyti žmones lengva, o rinkti?

Ilga, monotoniška ir tuščia diskusija, prieš porą dienų vykusi Seime, tik parodė, kad ir toliau plaukiojama paviršiumi. Politikai, kaip ir nemaža dalis žiniasklaidos, linkę sustiprinti aspektus, kurie iš tiesų yra tik tariami, – neretai patys sukuriame požiūrį, kad Lietuvoje nėra perspektyvos, politikai noriai kartoja nuvalkiotas klišes, sustiprindami neigiamus jausmus. Žinoma, pažiūrėjus į emigracijos statistiką, optimizmo mažai – nuo Nepriklausomybės atkūrimo iš šalies išvyko apie 900.000 žmonių. Grįžtančiųjų skaičius – kone simbolinis, tačiau vis dėlto žmonės grįžta. Randa čia nišą, kuria verslą, darbo vietas ir patys tampa darbdaviais. Vienas pavyzdžių – po septynerių emigracijos metų į Lietuvą grįžęs Evaldas Masevičius. Padirbėjęs Anglijoje jis suprato, kad gali puikiai išnaudoti šiltnamių nišą Lietuvoje – dabar bendrovė „Evaldo daržovės“ augina daržoves keliuose šiltnamiuose, vasarą – laukuose. Žiemą daržovių atsiveža iš partnerio Italijoje, todėl ne sezono metu nereikia atleisti darbuotojų. Dar apie kelias grįžusių emigrantų verslo patirtis šiandien rašoma VŽ puslapiuose.

Tad yra ir kita emigracijos pusė – vieni, baigę užsienyje mokslus, parsiveža žinių, kiti – patirties. Ir kurdami čia verslą susiduria su įvairiomis problemomis. Ar juos girdi Finansų ministerija, ar juos girdi Seimas? Užuot tuščiai gaišę laiką ir pūtę miglą, politikai turėtų dažniau susitikti su grįžusiais emigrantais ir susidėlioti veiksmų programą – ką turi nuveikti, kad žmogui būtų gera gyventi ir dirbti Lietuvoje. Pokalbiuose su užsienyje dirbančiais tautiečiais aiškėja paprasta tiesa – kai kurie grįžtų čia dirbti ir už 600–700 Eur, ypač regionuose. Kiti norėtų dirbti ilgiau, gal net po 16 valandų, bet ir užsidirbti daugiau. Bet kol kas tik visokios gruzdienės ir pasenęs Darbo kodeksas „žino“, kiek žmogui reikia dirbti...

Painiavos įneša ir skelbiami atlyginimai – matome skaičius po mokesčių. Tačiau realiai žmogaus atlyginimas yra kur kas didesnis, tik nutylima, kad riebų kąsnį darbdavys turi atriekti mokesčiams. Darbdavys moka, kiek išgali, o štai dideli mokesčiai – jau valdžios reikalas. Amoralu taip stipriai apmokestinti darbo jėgą, planuoti dar didesnius mokesčius ir kartu kiršinti žmones, siūlant reikalauti didesnių atlyginimų.

Popieriuje daug kas gražu. VŽ skundėsi verslininkas, sumanęs įkurti įmonę ir atsivežti reikalingą specialistą iš trečiosios šalies. Ir ką manote, procesas trunka keturis mėnesius, jis turi surinkti 14 pažymų, ir tai dar ne pabaiga. Pažymų prasmė maždaug tokia: mums reikia pažymos, kad jums reikia pažymos... Retas, kuris ištvers tokį verslo aplinkos „pagerinimą“. O tokius precedentus kuria ne kas kitas, o krūva įvairiose „derinimo“ instancijose tupinčių valdininkų. Klausytis reikia ne politikų, kurie niekada nebuvo darbdaviai, o žmonių, kurie yra įgiję realios patirties ir problemų patyrė savo kailiu.

VŽ mano, kad žmonės aktyviau grįš iš svetur, kai pajus, kad Lietuvoje yra socialiai apsaugoti, kad pasikeitė valdžios požiūris į žmogų – kad jo nežemina biurokratai, kad žmonės gali dirbti ir uždirbti, kurti verslą, kad valdžia nelupa nuo jų devynių kailių, kad girdi juos, galiausiai – kai pajus, kad Lietuvoje iš tiesų gyventi gera ir jie čia yra reikalingi.