Be kaimyninės rinkos nėra lengva, bet tikrai įmanoma

Publikuota: 2015-08-16
Raimondas Karpavičius, UAB „Marijampolės pieno konservai“ valdybos pirmininkas: „Mūsų bėda, kad neturime stiprių pasaulinių prekių ženklų, kurie ir palaiko didžiuosius koncernus.“  Vladimiro Ivanovo (VŽ) nuotr.
Raimondas Karpavičius, UAB „Marijampolės pieno konservai“ valdybos pirmininkas: „Mūsų bėda, kad neturime stiprių pasaulinių prekių ženklų, kurie ir palaiko didžiuosius koncernus.“ Vladimiro Ivanovo (VŽ) nuotr.
 

Rusijos embargas, pradėjęs galioti prieš metus, 2014 m. rugpjūčio 7 d., mūsų maisto perdirbėjams davė dvi nesyk aprašytas ekonomikos vadovėliuose pamokas. Tačiau realiame gyvenime jos paprastai būna pamirštamos.

Pirmoji pamoka – niekada negalima pasitikėti viena rinka, antroji – kai ateina blogi laikai, visi žiūri tik savų interesų. Nė viena mūsų didesnė įmonė, tiekusi gaminius į Rytų rinką, nebankrutavo, tik buvo priversta ieškoti naujų partnerių kitose valstybėse. Ir ne tik dėl rusų draudimų.

Dėl sankcijų smuktelėjo Rusijos ekonomika, nuvertėjo rublis ir paskui save žemyn patraukė NVS valstybes. Staiga dingus pelningai rinkai ir perdirbėjams sumažinus rekordines pieno ir mėsos supirkimo kainas, o jos krinta ir toliau, priešprieša tarp gamyklų vadovų ir ūkininkų tik auga.

„Sankcijos ir embargas – šansas tiek mums, tiek Rusijai. Lietuviai priversti daugiau dirbti ir išeiti iš komforto zonos. Rusai savo ruožtu neturi kito kelio, kaip stiprinti maisto pramonę“, – dėsto Giedrius Bagušinskas, Lietuvos maisto eksportuotojų asociacijos direktorius.

Papildomas pelnas

„Nors jau praėjo metai, tačiau iki šiol neradome naujų stabilių rinkų. Dauguma mūsų dabartinių partnerių vienkartiniai. Patyrėme ir nuostolių“, – pripažįsta Gintaras Bertašius, AB „Vilkyškių pieninė“ generalinis direktorius.

Antra vertus, embargo paskelbimas mūsų perdirbėjams buvo proga bent trumpam padidinti pelnus ir drauge sukaupti atsargas ateičiai. Ponas Bertašius taip pat pripažįsta, kad vienoje rinkoje, kaip buvo Rusijoje, gauti 20% pajamų per daug pavojinga.

„Jei kalbėsime apie pieno perdirbėjus, jie išgyveno ūkininkų ir vietos vartotojų sąskaita. Supirkimo kainos iš karto po embargo buvo sumažintos, tačiau produktų kainos lentynose beveik nekito“, – apie pokyčius kalba Raimondas Karpavičius, UAB „Marijampolės pieno konservai“ valdybos pirmininkas.

Iš pardavimų vidaus rinkoje tenka dotuoti eksportą, nes pelningai realizuoti žaliavinius produktus šiandien nėra kur.

Ponas Bertašius sako, kad laikotarpis, kai skyrėsi supirkimo ir pardavimo kainos, truko trumpai, bendrovėms tai tikrai nebuvo išsigelbėjimas ar papildomas pelnas.

Užprogramuota kova

Ponas Karpavičius mato dar vieną bėdą: jei nebus gamintojų ir prekybininkų supratimo – nukentės visas sektorius, nes bėgant laikui pieno gana smarkiai sumažės. Be to, pieno sektorių apėmusi pasaulinė krizė, kuri gali tęstis kelerius metus.

„Pavieniui ir tik siekdami sau naudos kitų sąskaita šios krizės neatlaikysime. Mūsų bėda, kad neturime stiprių pasaulinių prekių ženklų, kurie ir palaiko didžiuosius koncernus. Prekių ženklais pažymėti produktai visada realizuojami pelningai. To negalime pasakyti apie žaliavą“, – paprastai ateitį piešia p. Karpavičius.

Ponas Bagušinskas tiesiai sako, kad jei galima uždirbti, verslas tuo ir pasinaudos. Konfrontacija tarp ūkininkų, gamintojų ir prekybininkų natūrali. Kiekvienas tiekimo grandinėje stengiasi uždirbti daugiau. Gražiai susitarti beveik neįmanoma.

Priversti judėti

Dingus patogiai ir lengvai pasiekiamai rinkai mūsų verslininkams teko sėsti į lėktuvus ir ieškoti partnerių tolimuose kraštuose.

„Rusijos embargas – sveikas išbandymas mūsų verslui. Prieš kelerius metus būdavau išjuokiamas, kai siūlydavau megzti verslo santykius su Kinija ar Brazilija. Dabar tai ypač patrauklios šalys“, – į praeitį žvelgia Jonas Milius, Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktorius.

„Mūsų maisto pramonei teko ne tik ieškoti naujų galimybių, bet ir pertvarkyti gamybą. Kai kurios įmonės buvo taip sutvarkytos, kad galėjo dirbti tik Rytų rinkai“, – niuansus aiškina p. Milius.

„Embargas – puiki proga pakeisti strategiją. Tai dar viena pamoka, po kurios reikia pertvarkyti pramonę. Pirmą kartą į naujas šalis patraukėme po pirmosios Rusijos krizės“, – primena p. Bagušinskas.

Ponas Milius nurodo, kur dabar auga pardavimai. Pakilus dolerio kursui auga sūrių eksportas į Jungtines Amerikos Valstijas (skirtingai nuo mėsos produktų, pienininkai savo produkciją į JAV gali vežti jau keliolika metų), Japoniją. Tačiau vienos valstybės, kuri dabar sudarytų pagrindinę mūsų eksporto rinką, nėra.

Nuostolingai išlaviruoja

Skaudžiai rusų sankcijos kirto ir Lietuvos transporto sektoriui, nes daugeliui įmonių, kurios savo veiklą buvo susiejusios su Rusija, vežė maisto produktus, teko skubiai ieškoti alternatyvių rinkų, o jose, įsiliejus naujoms įmonėms, konkurencija tik išaugo.

Nors buvo atvejų, kai įmonės buvo priverstos mažinti veiklos apimtį, atsisakyti dalies darbuotojų ir transporto priemonių, po embargo transporto bendrovių bankroto antplūdžio nefiksuojama. Pernai rugsėjį–gruodį pradėtos bankroto procedūros 55 transporto ir saugojimo veiklą vykdančioms įmonėms, o per tą patį laikotarpį 2013 m. – 43. Šiemet sausį–birželį tokių įmonių buvo 5% mažiau nei pernai tuo pačiu metu.

Julius Misiūnas, vežėjų asociacijos „Linava“ viceprezidentas, krovininio transporto tarybos pirmininkas, mano, kad šie embargo metai vežėjams buvo sunkūs, transportininkai patyrė nuostolių.

„Yra transporto bendrovių, kurios orientuojasi darbui Vakaruose arba ten potencialiai galinčių dirbti. Po embargo paskelbimo daug kas atrado rinkų. Bet yra kategorija tokių automobilių, kurie nėra konkurencingi dirbti Vakarų Europoje“, – akcentuoja p. Misiūnas.

Senesni „Euro3“ ekologinį standartą atitinkantys vilkikai, palyginti su „Euro5“, Euro6“ vilkikais, Vakaruose turi mokėti gerokai didesnius kelių mokesčius, tad ir konkuruoti labai sudėtinga.

„Toms įmonėms, kurios buvo nukreipusios veiklą į Rusiją, iš tiesų labai sudėtinga ir dar bus sunkoka kurį laiką“, – mano p. Misiūnas.

Pasirengę grįžti

Be to, daliai vežėjų nukreipus savo transportą į Vakarus ir taip dar padidėjus konkurencinei kovai, rasti patikimą partnerį Vakaruose nėra lengva.

Tačiau mums nereikia nubraukti Rusijos rinkos. Po kelerių metų, kai politiniai santykiai atšils ir prekyba bus atnaujinta, galėsime ten grįžti. Ponas Čepkauskas sako, kad vartotojų priešiškumo atskiroms valstybėms nėra. Pavyzdžiui, savo nišoje daugiausia parduodama Ukrainos prezidentui Petro Porošenkai priklausančio „Roshen“ gaminamų karamelinių saldainių. Norint parduoti, svarbu, kad tiktų kaina ir skonis.

„Jei išliksime įdomūs tenykščiams platintojams ir jie galės iš mūsų produktų uždirbti, panaikinus embargą grįšime gana greitai“, – tikisi p. Bagušinskas.

infogr.am::infogram_0_bankro-6227692593

Straipsnis publikuotas dienraštyje „Verslo žinios“ ir VŽ rubrikoje „Premium“ rugpjūčio 7 d.

Gauk nemokamą VERSLO naujienlaiškį į savo el.pašto dėžutę:

Pasirinkite Jus dominančius NEMOKAMUS savaitraščius:













Svarbiausios dienos naujienos trumpai:



 
Komentarai prie šio straipsnio negalimi, dėl neapykantos skatinimo ar patyčių kurstymo
 
EBPO: Lietuvos ekonomika kitąmet augs lėčiau

Lietuvos ekonomika dėl nepalankių pasaulinių tendencijų  2020–2021 metais augs lėčiau, rodo ketvirtadienį...

Verslo aplinka
2019.11.21

Verslo žinių pasiūlymai

Šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. „cookies“). Jie padeda atpažinti prisijungusius vartotojus, matuoti auditorijos dydį ir naršymo įpročius; taip mes galime keisti svetainę, kad ji būtų jums patogesnė.
Sutinku Plačiau