Naujasis Italijos prezidentas nepaaiškėjo ir po antrojo rinkimų rato

Antrą dieną iš eilės daugiau kaip pusė iš beveik tūkstančio parlamento narių, senatorių ir regionų atstovų savo balsalapių neužpildė. Tai atspindi pagrindinių partijų nesutarimus dėl kandidatų.

Antradienį ir vėl daugiausiai balsų – 39 – surinko menkai žinomas buvęs teisėjas 85-erių Paolo Maddalena, sulaukęs didžiausio palaikymo pirmadienį. Tiek pat balsų gavo ir dabartinis kadenciją baigiantis prezidentas Sergio Mattarella, nors jis aiškiai leido suprasti neketinąs dirbti antrą septynerių metų kadenciją.

Trečiasis balsavimas įvyks trečiadienį ryte, bet proveržio nesitikima iki ketvirtadienio.

Pradedant ketvirtuoju turu, kandidatui išrinkti pakanka paprastos balsų, o ne dviejų trečdalių balsų daugumos.

Dėl slapto balsavimo pobūdžio, užkulisinių derybų ir oficialaus kandidatų sąrašo nebuvimo prezidento rinkimai lyginami su nauja popiežių renkančia konklava ir jų baigtį gali būti taip pat sunku numatyti.  

Buvęs Europos centrinio banko vadovas M. Draghi, giriamas už sėkmingą euro zoną krėtusios skolų krizės valdymą ir savo vadovavimą Italijos vyriausybei pastaruosius 11 mėnesių, daugelio laikomas tinkamiausiu kandidatu užimti valstybės vadovo postą.  

Tačiau būgštaujama, kad M. Draghi tapus prezidentu, žlugtų jo koalicija ir galbūt netgi tektų rengti pirmalaikius rinkimus, Italijai dar neatsitiesus po koronaviruso pandemijos. Tai gali pakirsti reformas, reikalingas milijardams eurų gauti iš Europos Sąjungos ekonomikos gaivinimo fondo.

Be M. Draghi, minimi daugiau nei tuzinas galimų kandidatų.

Italijos parlamente nė viena grupė neturi daugumos. Beveik visos partijos – tiek kairiosios, tiek dešiniosios – dalijasi valdžia nacionalinės vienybės vyriausybėje.

M. Draghi, buvęs Europos Centrinio Banko vadovas, į premjero postą pernai vasarį buvo pasiūlytas prezidento S. Mattarellos, kai Italija buvo apimta pandemijos paskatintos recesijos.

Jo vyriausybei pavyko atkurti ekonomikos augimą ir sėkmingai organizuoti vakcinacijos kampaniją.

M. Draghi taip pat pradėjo didelio masto reformas, įskaitant mokesčių, teismų ir viešojo administravimo sistemų pertvarką, kurių reikalauja Briuselis mainais už beveik 200 mlrd. Eur ES subsidijų ir paskolų.

Daugelis tarptautinių investuotojų susirūpinę, kad skolų prislėgta Italija gali atsitraukti nuo griežtos reformų darbotvarkės, jeigu M. Draghi nebebūtų premjeras.

Daug Italijos parlamento narių taip pat bijo prarasti mandatus, jeigu premjero pasitraukimas lemtų pirmalaikius rinkimus.

Tačiau kiti sako, kad dirbdamas prezidento poste M. Draghi turės geresnes galimybes palaikyti politinį stabilumą ir gerus santykius su Briuseliu, ypač jeigu kitus rinkimus laimėtų kraštutiniai dešinieji.

Nors valstybės vadovo pareigos daugiausiai reprezentacinės, jis įgyja svarbų vaidmenį per politines krizes. Prezidentas turi teisę paleisti parlamentą, siūlyti kandidatus į premjero postą ir nesuteikti mandato trapioms koalicijoms.