Atliekų rūšiavimas: kalbame apie laisvę, o trokštame kontrolės?

Jei atkreipėte dėmesį, vienos gerai žinomos, šalyje lyderiaujančios, partijos pagrindinis šūkis buvo, kad svarbiausias valstybės stiprybės šaltinis yra piliečių, bendruomenių, verslo įgalinimas ir tarpusavio pasitikėjimo atstatymas, o ne smulkmeniška, įkyri kontrolė. Skamba gražiai, ir visi inteligentiški piliečiai tikriausiai neabejodami sutiktų, kad tokia ateities vizija iš esmės teisinga, nes argi žmonės nenori būti laisvi.

O vis dėlto: ką gi apie tai mano patys rinkėjai? Spėlioti šiuo atveju irgi nebūtina – jų mintis atskleidė kaip tik šį rudenį, priešrinkiminiu laikotarpiu, atlikto EPA inicijuoto tyrimo rezultatai. Beveik du trečdaliai gyventojų pasisakė už bausmes ir sekimą dėl didesnės tvarkos, tvarkant elektronikos atliekas. Dalis jų pasisakė už didesnes baudas neatsakingos elgsenos atvejais, kiti prisipažino norintys, kad veiktų stebėjimo kameros, kurios užfiksuotų neatsakingai elektronikos atliekas išmetančius asmenis, o paskui juos baustų arba paviešintų. Kitaip sakant, labai daug piliečių iš esmės nori būti kontroliuojami, nors tokia pozicija iš pirmo žvilgsnio atrodo sunkiai įtikima.

Nuo švietimo priemonių iki finansinių paskatų

Atkreiptinas dėmesys, kad pastaruoju metu visos išplėstinės gamintojų atsakomybės principu veikiančios organizacijos kalba apie tai, kad net ir puikios rūšiuotų atliekų surinkimo sistemos neužtikrina, jog visos rūšiuotos atliekos būtų perdirbtos arba, blogiausiu atveju, saugiai utilizuotos, užkertant kelią joms patekti į sąvartynus. Tiek politikai, tiek aplinkosaugos ekspertai, tiek verslo atstovai transliuoja vis tą pačią žinutę: atsakingos elgsenos kultūrą turime kurti ir puoselėti visi, įskaitant verslą ir eilinius vartotojus, kuriuos turime ir toliau nuosekliai edukuoti visomis įmanomomis priemonėmis.

O kaip su gražiu principu „mokėk už tiek, kiek išmeti?“ Dvinarės vietinės rinkliavos projektai savivaldybėse teoriškai numato galimybę kiekvienam sumažinti mokestį už atliekas, kuo daugiau rūšiuojant ir sumažinant nerūšiuotų atliekų kiekį. Deja, sąžiningai rūšiuojančių individualių namų ūkių savininkų atsakingos elgsenos nauda šiose sistemose įvertinta tik nuo kelių iki keliolikos eurų per metus, o kolektyvinių rūšiavimo konteinerių naudotojų teisingą praktiką motyvuoja nebent „šeštasis jausmas“.

Kitaip sakant, esama rūšiavimo sistema pagrįsta iš esmės tik edukacinėmis priemonėmis siunčiama žinute: kuo daugiau išrūšiuosime atliekų, tuo daugiau jų perdirbsime, tuo mažiau teršime aplinką, būsime sveikesni patys, tausosime gamtos išteklius, o sykiu galbūt padėsime gamintojams atpiginti jų produkciją.

Trūksta paskatų tvarkytis net progresyviausiems

Atsakingos elgesnos motyvai tikrai geras daiktas, bet, sutikite, kad tokį „šeštąjį jausmą“ turi tikrai ne visi. Ir tai vėlgi patvirtina jau minėtas tyrimas: tik 16% respondentų teigė, kad rūšiuoti elektronikos atliekas juos motyvuoja galimybė sumažinti mokestį už nerūšiuotas atliekas, o dar 15% prisipažino, kad jų nemotyvuoja niekas – meta šias atliekas, kur pakliūva. Klausimas tik, ar tarp pastarųjų nėra tokių, kurie, ketinant padidinti rinkliavos už komunalinių atliekų tvarkymą mokestį, savo nepasitenkinimą reiškia ypač garsiai ir piktai. Greičiausiai būtent apie šią žmonių kategoriją, nebijodami nepopuliarumo (skirtingai nei politikai prieš rinkimus), psichologai sako, kad jų elgseną galėtų pakoreguoti nebent bausmės. Kad tokių piliečių yra net labai pažengusiose šalyse ir kad esamos elektronikos atliekų tvarkymo sistemos nėra tokios efektyvios, kaip norėtume, turbūt irgi jaučiame „šeštuoju jausmu“, o jį pagrindžia kad ir JTO ataskaita apie 2019 m. susidariusias elektronikos atliekas.

JTO duomenimis, pernai pasaulyje buvo perdirbta tik 17,4% elektronikos atliekų (skaičiuojama, kad aukštos vertės išmestų medžiagų vertė siekia 57 mlrd. JAV dolerių). Ir, deja, palyginti nedideli perdirbimo rodikliai stebimi netgi ilgametę elektronikos atliekų surinkimo patirtį turinčiose šalyse. O juk raudona lemputė žybsi jau kelinti metai: elektronikos atliekos yra sparčiausiai auganti atliekų kategorija pasaulyje, o dar po dešimtmečio metinis elektronikos atliekų kiekis sieks 74 mln. tonų bei bus dvigubai didesnis nei 2014 metais.

Galbūt elektronikos atliekų problemą mums padės suvaldyti ne politinės priemonės, o tiesiog tos pačios elektronikos progreso padiktuoti – ne kontrolės, o savikontrolės – mechanizmai, siejami ir su asmenine finansine paskata? Juk galimybė išmaniai apskaičiuoti kiekvieno buto suvartojamą šilumos energiją daugelį paskatino renovuoti būstą ir taupiai šildytis, sykiu mažinant šiltnamio efektą sukeliančių dujų išskyrimą į aplinką bei tausojant gamtinius išteklius. Viltį suteikia ir ES planai dosniau finansuoti Europos Žaliąjį kursą palaikančius mokslo projektus. Gal dėl to praras aktualumą ir perdėtą kontrolę kritikuojančios partijos iškeltas rinkiminis pažadas sukurti neetatinių, didelius įgaliojimus turinčių, aplinkos apsaugos inspektorių diviziją.

Komentaro autorius - Linas Ivanauskas, Elektronikos platintojų asociacijos (EPA) vadovas