Rinkimų batalijų fantomai

Jau nieko nestebina, kai, artėjant rinkimams, miestų ir miestelių gatves, statinius, autobusų stoteles, viešąjį transportą ir netgi griūvančias tvoras „išpuošia“ į parlamentą svajojančių patekti politikų veidai. Tačiau šio rudens spalvingumas, ko gero, apskritai išskirtinis: daugelio partijų lyderiai nė nerausdami puikuojasi šalia skambių savo partijos šūkių ar jos narių sukurdami iliuziją, kad irgi ruošiasi darbuotis žmonių labui.

Tarp masiško juodais triukais formuojamo įvaizdžio lyderių – Viktoras Uspaskichas. Šį nuo europarlamentaro kėdės nė neplanuojantį nulipti politiką vienur matome vieną, kitur – Mindaugo Puidoko ir Lino Vaitkaus kompanijoje, dar kitur įvaizdžiu manipuliuojantis lyderis petį atkišęs kitam Darbo partijos kandidatui ir t. t.

Kažin kiek ir kokiomis inkvizicinėmis priemonėmis reikėjo kankinti eurokomisarą Virginijų Sinkevičių, kad jis sutiktų savo nuotrauką dėti šalia Luko Savicko ir dar už jį agituoti? Gal vizualiai šie vaikinai atrodo ir neblogai, bet ar Europos Komisijos narys pamiršo, kad duete stypsantis L. Savickas yra specialiųjų tarnybų akiratyje?

Agitacinių plakatų pagražinti savo stotu nesibodi ir Remigijus Šimašius, o ką jau kalbėti apie už rinkimų borto išmestą Neringą Venckienę, kuri rinkėjams zulina akis ir TV ekranuose, ir plakatuose, sudarydama realios kandidatės iliuziją.

Tačiau, regis, daugiausia išmonės balų turėtume atiduoti Valdemarui Tomaševskiui, Lietuvos lenkų rinkimų akcijos–Krikščioniškų šeimų sąjungos lyderiui. Ko gero, pagal jo ištiražuotų atvaizdų skaičių Vilniuje ir rajone (o kurgi dar?) lygių nerastume. Su savo „vertybėmis“ ir portretu jis šmėžuoja ir socialiniuose tinkluose. Tik neapsirikite: „krikščionišką žuvį“ demonstruojančiam politikui Lietuvos parlamentaro mandatas irgi nė motais – Briuselyje ir Strasbūre kur kas sočiau.

Beje, šios partijos lyderis puikuojasi plakatuose ne tik lietuvių kalba – jų pilna lenkų, rusų kalbomis. Juk į Seimą veržiasi propagandiniame kanale „Pervyj Baltijskij“ dirbusios prokremliškos personos, dabar virkaujančios dėl „nepriklausomos ir objektyvios“ priemonės uždarymo, VSD ataskaitoje minima Irina Rozova etc. Kokie gerbėjai – tokios ir reklamos.

Kažin jei jums pažadėtų kelionę naujaisiais ištaigingais mersedesais ir paimtų už tai atitinkamą sumą eurų, o atsiųstų begriūvančias vežėčias, kur kreiptumėtės? Tikriausiai į Vartotojų teisių tarnybą, Konkurencijos tarybą ir pan. Verdiktas lengvai nuspėjamas – klaidinanti reklama. Ir baudos.

Politikoje kitaip. Klaidinti, manipuliuoti tapo norma. Juolab kad Reklamos įstatymas politinės reklamos nereglamentuoja. Apeliuoti į sąžinę – deja, bergždžias reikalas. Belieka Vyriausioji rinkimų komisija. Jos pirmininkė Laura Matjošaitytė VŽ aiškina: „Tenka pripažinti, kad taip atskiros partijos, pasitelkusios lyderius, kurie nebūtinai šiuo metu kandidatuoja į Seimą, renkasi sau palankumo ir reitingų taškus.“ Pasak jos, iki šiol tokių klausimų nebuvo kilę. O kadangi „dabar kilo“, ji žada: „Jei padiskutavę su komisijos nariais, ekspertais, matysime poreikį kreiptis į įstatymų leidėjus, tai ir darysime. Jei kyla abejonių, reglamentavimas turi keistis, kad neliktų vietos interpretacijoms.“

Kaip matome, pačios institucijos yra vangios ir iniciatyvos imtis nelinkusios. O politikams tikslas visas priemones pateisina. VŽ nuomone, jei įstatymų kūrėjai ir leidėjai kol kas nepasivargino imtis atitinkamų pataisų, kad užkirstų kelią įžūlioms manipuliacijoms ir rinkėjų mulkinimui, apie tai turėtų pamąstyti patys politikai – juk jiems turėtų galioti kur kas aukštesni moralės standartai.