Upė, kurią ne visi pajėgs perbristi

2019 m. pabaiga labiau vadintina „krizės nuojauta“. Kurią kiekvieną savaitę primena vis įvairesni „biudžetininkų“ protestai (nors streikuojančius universiteto profesorius sunku vadinti „biudžetininkais“), desperacija dėl naujų mokesčių (bankų, stambiųjų prekybininkų, automobilių taršos, nekilnojamojo turto) ir abejonės dėl pačios valdžios gebėjimų su kylančiais iššūkiais susidoroti. Prie to prisideda išorės veiksniai – prieštaros dėl 2021-2027 m. ES finansinės perspektyvos, nedžiuginantys signalai iš didžiausios ES ekonomikos Vokietijos, įpareigojimai dėl klimato kaitos, „Brexit“, JAV ir Kinijos prekybinis karas.

Lietuvoje politinės krizės simboliu tapo susisiekimo ministras Jaroslavas Narkevičius, Lenkų rinkimų akcijos-Krikščioniškųjų šeimų sąjungos atstovas, kurį prezidentas Gitanas Nausėda, yra pavadinęs „lengvai už virvučių tampomu“ politiku.

 „Moralė aukštesnė už religiją“, — rašė Salmanas Rushdie, praėjusiame amžiuje religinių fanatikų persekiotas rašytojas. Valdžios žmonių moralė turėtų būti aukščiau politinių įsitikinimų, politinių įsipareigojimų, užimamų postų. Jeigu tai būtų pritaikyta šiandien – Lietuvos politinėje arenoje ministro J. Narkevičiaus jau neturėtų būti. Moralinį aspektą išryškino prezidentas G. Nausėda, primindamas, kad žodžiais „jerunda“ ir „vsio zakonno“ apibūdinamai politikai Lietuvoje jau nebėra vietos.

Tačiau Lietuvoje pragmatinė politinė konjunktūra yra aukštesnė už moralę – J. Narkevičiaus atstatydinimas reikštų trapios daugumos Seime išardymą. Ant kortos pastatytas kitų metų valstybės biudžetas, o drauge ir visos valdančiosios daugumos išsilaikymas.

„Šiandien nematau nei vieno teisinio fakto, dėl kurio galima reikšti pretenzijas ministrui, kad jis turėtų trauktis“, — kalbėjo premjeras Saulius Skvernelis. Priminsime, kad J. Narkevičiui, kaip ministrui, pretenzijos reiškiamos dėl „išvaikytos nepriklausomos „Lietuvos pašto“ valdybos, dėl skubiai ir neskaidriai priimto sprendimo iš Kelių fondo rezervo skirti papildomų lėšų keliui į premjero gyvenamąją vietą asfaltuoti, taip pat dėl fiasko ir gėdos komandiruotėje Abu Dabyje, vakarienės už pavaldžių įmonių pinigus, piktnaudžiavimo Seimo viešbučiu“.

Tai buvo įrašyta Seimo opozicijos interpeliacijoje, kuri kol kas nepasiekė Seimo posėdžių salės. Opozicija skaičiuoja, galinti pritrūkti balsų, nes interpeliacija J. Narkevičiui iš esmės sutaptų su biudžeto priėmimu Seime gruodžio 17 d., kai  bus mobilizuotos visos valdančiųjų pajėgos. Nusprendusi nebemedžioti „moralinį pasitikėjimą“ netekusio susisiekimo ministro, opozicija bent kol kas palieka šį reikalą prezidento ir premjero santykiams.

Opozicijos taikiklyje dabar atsidūrė kitų metų valstybės biudžeto įstatymas. Nepaisant visų užkalbėjimų, kad dar niekuomet nebuvo taip, kad biudžetas nebūtų priimtas. Biudžeto priėmimui nepritars Liberalų sąjūdis, o Tėvynės Sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) taryba šeštadienį įpareigojo savo frakciją Seime balsuoti prieš ir iš anksto paragino prezidentą G. Nausėdą įstatymą vetuoti. Socialdemokratai oficialaus sprendimo nėra priėmę, tačiau nustebintų, jeigu paremtų valdančiuosius.

Premjeras mėgsta pašmaikštauti, kad biudžeto nepriėmus pasaulis neapsivers ir „gyvensime su viena dvyliktąja“. Tai reškia, kad asignavimai, kol biudžetas bus patvirtintas, būtų skirstomi kas mėnesį atriekiant vieną dvyliktąją 2019 m. išlaidų. Tai reikštų, kad visi nauji susitarimai jautriose socialinėse srityse dėl pensijų ir vaiko pinigų, švietimo ar pareigūnų finansavimo nukeliami ateičiai. Strigtų europiniai projektai, kuriems numatytas bendrafinansavimas iš nacionalinio biudžeto (pavyzdžiui, strateginio dujotiekio į Lenkiją (GIPL) projektas). Visos naujų mokesčių iniciatyvos būtų atidėtos – nauji mokesčiai, jeigu ir būtų patvirtinti, įsigaliotų ne anksčiau kaip po 6 mėn. nuo jų priėmimo dienos, vadinasi ne anksčiau kaip kitų metų liepos  mėn. Gali būti, kad Lietuva nebevykdytų savo įsipareigojimų, susijusių su fiskaline drausme ar gynybos finansavimu.

Pasaulis iš tiesų neapsivers ir pasaulyje tai nebūtų beprecedentinis atvejis. Tačiau, pasaulyje neliktų nepastebėta, kad Lietuvoje įvyko valdžios krizė. O ji tikrai įvyktų, nes biudžeto blokavimas reikštų, kad tvarios daugumos Seime nebėra. Tai nulemtų premjero S. Skvernelio atsistatydinimą ir, tikriausiai, skilimą valdančiojoje partijoje. Iš čia veda du keliai – į politinę stagnaciją arba pirmalaikius Seimo rinkimus. Tai reikštų, kad Lietuva be patvirtinto biudžeto gyventų ne vieną-du mėnesius, bet galbūt penkis mėnesius ar pusę metų, kol naujas Seimas suformuotų naują vyriausybę.

Kai kuriems valdžios politikams toks scenarijus reikštų jų politinę baigtį. Bet kažkokia pabaiga visuomet neišvengiama. Kaip rašė S. Rushdie: „Kelionėje ateina metas, kai keliautojas atsisėda prie upės, suprasdamas, kad čia kelias baigiasi“. Gal ir gerai, kad kai kurie politiniai keliautojai jau priėjo upę, kurios nebepajėgs perbristi.