„Brexit“ kampanija atvėrė Pandoros skrynią – kas laukia Lietuvos rinkėjų

Ne vien todėl, kad procesas iki šiol dar nėra iki galo pasibaigęs, kad sunkiai prognozuojamos britų pasitraukimo iš ES pasekmės. Bet ir todėl, kad jis atvėrė Pandoros skrynią, kurioje tūnojo užrakintos melo, manipuliavimo ir įvairios kitos „pilkos“ ar „juodos“ rinkimų technologijos.

Prieš beveik ketverius metus vykusios „Brexit“ kampanijos užkulisiai, kaip nutiko, kad referendumo rezultatą iš esmės nulėmė skambūs lozungai, melaginga informacija, manipuliavimas išgalvotais faktais ir visuomenės nuomone, o ne argumentuota diskusija (kokios siekė JK pasilikimo Europos Sąjungoje šalininkai), – atskleidžia ir šiemet sukurtas tikrais faktais paremtas filmas „Brexit: Nepilietinis karas“ („Brexit: The Uncivil War“). Lietuvoje jį rodė LRT.

Nors tai ir vaidybinis filmas, kuriame realų „Brexit“ politinės kampanijos architektą Dominicą Cummingsą vaidina Benedictas Cumberbatchas (bene geriausiai žinomas kaip šiuolaikinis Sherlockas Holmsas), filmo pagrindinė mintis labai aiški – „Brexit“ referendumas sukūrė naujus politinės kovos metodus, o jeigu nesukūrė, tai juos pritaikė taip plačiai, kaip demokratinių šalių politinėse kampanijose jie jau seniai nebuvo taikomi.

 D. Cummingsas, kaip jį yra apibūdinęs leidinys „Foreign Policy“ nebuvo politikas, jis yra labiau politikos vadybininkas, antrepreneris arba įtakotojas ir nepalenkiamas, idėjinis euroskeptikas, manantis, kad Briuseliui tenka didelė dalis atsakomybės už įvairiausias pasaulio bėdas – nuo ekonominės imigracijos iki klimato kaitos. Vadovaudamas „Brexit“ rėmėjų kampanijai, referendumą jis traktavo kaip savotiškas dviejų komandų rungtynes, kai rinkėjai tampa varžybų sirgaliais ir balsuoja ne už idėją, bet už komandą, kurią palaiko.

Demokratiniame pasaulyje vyksta daug agresyvių politinių kampanijų. Palyginti su jomis, pavyzdžiui, su vidiniais Jungtinių Valstijų demokratų rinkimais, renkant iššūkį Donaldui Trumpui mesiantį kandidatą, – lietuviškas politines kovas iki šiol  sunku būtų pavadinti nuožmiomis.

Viskas netrukus gali pasikeisti. Tam yra visokių prielaidų ir vis daugiau ženklų rodo, kad jau kitąmet Seimo rinkimų kampanija nebus „švelni ir pūkuota“. Štai per rugsėjį vykusius rinkimus į laisvą Seimo nario vietą Žiemgalos rinkimų apygardoje, juos laimėjęs socialdemokratas Liudas Jonaitis teigė pirmą kartą susidūręs su tokia didele šmeižto kampanija. „Buvo tokia šmeižto kampanija, baisu baisu, niekada nėra buvę tokių dalykų“, – BNS sakė L. Jonaitis.

Jo oponentė pakartotiniuose rinkimuose buvo žurnalistė Rūta Janutienė, kuri jau tapo viena iš keturių Centro partijos vedlių būsimuosiuose Seimo rinkimuose, drauge su kitu kol kas nesėkmingai parlamentaro mandato siekiančiu žurnalistu Kristupu Krivicku, spalvinguoju partijos pirmininku Nagliu Puteikiu bei Povilu Gyliu. Šis buvęs Užsienio reikalų ministras pastaruoju metu trypčiojo aktyvios politinės veiklos užkulisiuose, tačiau yra žinomas neseniai į Lietuvą iš Jungtinių Valstijų pargabentos Neringos Venckienės sąjungininkas.

Pati N. Venckienė, kuriai jos „violetinių“ rėmėjų sutelkimui puikią paslaugą jau padarė Lietuvos teisėsauga, kituose Seimo rinkimuose dalyvauti negalės, tačiau jau dabar galima neabejoti, kad su jos vardu judėjimas įgaus antrą kvėpavimą. Jeigu tik atsiras sumanus strategas – nebūtinai politikas.

Šiek tiek kitoks, tačiau tame pačiame flange veikia buvęs kandidatas prezidento rinkimuose, filosofas Arvydas Juozaitis, kuris greičiausiai laikytinas šiuo metu bene ryškiausia nacionalistiškai bei euroskeptiškai nusiteikusių Lietuvos rinkėjų įtakotojas.

Tai dar anaiptol ne visi būsimosios Seimo rinkimų kampanijos nesisteminio bloko nariai. Dar yra iki galo neįsiforminęs Mindaugas Puidokas, po gaisro Alytuje jau drąsiai apie savo judėjimą gali pradėti svarstyti Alytaus meras Nerijus Cesiulis, o matant nepartinių rinkimų susivienijimų sėkmę savivaldybių tarybų rinkimuose, galima prognozuoti nesisteminių judėjimų proveržį.

Tiesą sakant tikrai sisteminėmis šiuo metu Lietuvoje tegalima laikyti Tėvynės Sąjungą, Lietuvos liberalų sąjungą (nors ir patyrusią regioninį subyrėjimą), niekaip negalinčio jokių rinkimų laimėti Gintauto Palucko socialdemokratus ir, su tam tikromis išlygomis, Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungą, kurią krečia vis stipresnė priešrinkiminė depresija ieškant tapatybės ir naujų lyderių.

Nesisteminiai balsai

Filme „Brexit: Nepilietinis karas“ yra epizodas, kai D. Cummingsą įkūnijęs  B. Cumberbatchas nubraižo apskritimą ir jį padalija į tris dalis: trečdalis „už“, trečdalis „prieš“ ir dar vienas trečdalis. Tai neapsisprendusieji, nežinantys už ką balsuoti ar apskritai nežinantys, kad vyksta referendumas. Nesisteminiai. Bet būtent dėl jų balsų (o „Brexit“ referendume tai buvo maždaug trečdalis rinkėjų) ir vyko politinė kampanija.

Perkėlus tą „Brexit“ schemą į būsimuosius Seimo rinkimus, galima prognozuoti, kad būtent dėl panašaus trečdalio (o gal ir daugiau) balsų įsiplieks įnirtingiausia kova. Sociologai yra bandę apibūdinti tą nesisteminį rinkėją: vyresnio amžiaus, mažesnio išsilavinimo, mažesnių pajamų, dažniausiai mažesniame mieste arba kaime gyvenantis rinkėjas. Tai naujai iškeptos „gerovės valstybės“ politikos tikslinė grupė. Tačiau ji yra gerokai margesnė, negu būtų galima apibūdinti vienu sakiniu.

Šūkiai laimi prieš turinį

Lozungas „Gerovės valstybė“ pastaruoju metu įgijo iškreiptą prasmę, kurios neprognozavo jo sumanytojai prezidento Gitano Nausėdos rinkimų štabe. Pats prezidentas jau mėgina atsiriboti nuo tos „gerovės“, kurią pasitelkė rinkimams N. Puteikis („Centro partija – Gerovės Lietuva“) ir A. Juozaitis (partija „Lietuvos gerovei), ir partinio įforminimo dar nesukūrę išeiviai iš „Tvarkos ir teisingumo“, bet jau įforminę frakciją „Lietuvos gerovei“ Seime. Ir tai tik pradžia.

„Gerovės“ šūkis pats savaime neturi jokio turinio, kaip ir „Brexit“ ideologų šūkis: „Susigrąžinkime kontrolę“ („Let‘s take back control“). Pats „gerovės“ supratimas tikriausiai yra labai įvairus skirtingose visuomenės grupėse – nuo smulkaus verslininko iki atsakingo valdininko, nuo gydytojo rezidento – iki pensininko ir t. t.  Tačiau, nors ir be turinio, šūkis skamba patraukliai. Kitaip ir negalėjo būti, nes jį, greičiausiai, sugalvojo kokie nors viešųjų ryšių specialistai arba įtakotojai.

VŽ nuomone, nuo to ar politikai pripildys savo šūkius turiniu, ar būsimoji Seimo rinkimų kampanija bus grįsta lozungais, manipuliacijomis per socialinius tinklus – priklausys ir Seimo rinkimų rezultatai. Didelė dalis atsakomybės tenka ir visuomenei bei visuomenės nuomonės formuotojams: ar rinkėjai balsuos už programas ir idėjas ar kaip per „Žalgirio“ – „Ryto“ krepšinio rungtynes. Didelė atsakomybė tenka ir sisteminėms partijoms – neįvertinusios atvertos naujų rinkimų technologijų „Pandoros skrynios“, jos vėl gali likti, geriausiu atveju, „konstruktyvia opozicija“.