„Finansinė pagalvė“: kimšti, o ne išpešioti

Šių metų pabaigoje valstybės finansinės atsargos, esančios Rezerviniame (stabilizavimo), „Sodros“, Privalomojo sveikatos draudimo, Ilgalaikio darbo išmokų ir Garantiniame fonduose, sudarys 1,05 mlrd. Eur – apie 2,2% BVP. Fonduose sukauptos lėšos gali būti panaudojamos tik tam tikromis aplinkybėmis – pirmiausia gelbėjant atitinkamą sritį užėjus sunkmečiui. Pavyzdžiui, Rezervinis (stabilizavimo) fondas galėtų būti naudojamas vadinamosioms bendrosioms valstybės biudžeto išlaidoms krizės sąlygomis padengti. Nė vieno iš minėtų fondų lėšos negali būti panaudotos tiesioginiam verslo skatinimui ir jo praradimams dėl krizės.

Teigiamas valstybės biudžeto balansas, laiku prikimštos „finansinės pagalvės“ leido gana ramiai išgyventi praėjusią pasaulinę finansų krizę Estijai, Lenkijai, Skandinavijos šalims. Lietuva užgriuvusį nuosmukį pasitiko su tuščiu kapšu. Dabar, išmokus skaudžią pamoką, imtasi rūpintis atsargomis, tačiau iki šiol nėra aiškių nuostatų, kokio lygio rezervai turi būti sukaupti. EBPO siūlo turėti bent 5% BVP rezervą, Europos Komisija ir Europos centrinis bankas teigia, kad rezervinė atsarga gali būti ir kiek mažesnė – mat Lietuva, būdama euro zonos nare, galėtų pasinaudoti po krizės atsiradusiais europietiškais stabilumo mechanizmais. Tarptautinis valiutos fondas pataria kaupti atsargas ateičiai ir nepulti fiskalinėmis priemonėmis dar labiau skatinti ekonomikos augimo.

Valstybės kontrolė – griežtesnė: keletą metų savo ataskaitose ji pabrėžia, kad Lietuva per lėtai kaupia privalomą fiskalinį rezervą. „Visi puikiai suprantame, kad šis fondas yra pagrindinė taupyklė, kurios santaupas naudotume užklupus finansinei krizei. Deja, fondo lėšos kaupiamos nepakankamai sparčiai, o 2018 m. sukaupta 50 mln. Eur mažiau, nei buvo planuota“, – neseniai iš Seimo tribūnos kalbėjo Arūnas Dulkys, valstybės kontrolierius. Jam kelia nerimą iniciatyvos, kurios dar labiau mažintų valstybės fiskalinį rezervą, pvz., dalį lėšų skirti radioaktyviosioms atliekoms tvarkyti ir atliekynui įrengti.

Valdžios optimizmo nepalaiko ir ekonomistai. Jie pabrėžia, kad Finansų ministerija ir kiti prognozuotojai, ko gero, neatsižvelgia į prastėjančius verslo lūkesčius, lėtėjančią ekonomiką etc. Prognozuojamas kitų metų pajamų augimas 9% vadinamas pernelyg optimistiniu, todėl 2022 m. žadėta rezervo suma gali būti nesukaupta. Tačiau VŽ kalbinti ekonomistai sutaria dėl vieno – šįkart, kitaip nei prieš dešimtmetį, jau galime būti gerokai ramesni. Dėl to randasi ir diskutuotinų siūlymų – štai Žygimantas Mauricas, „Luminor“ banko ekonomistas, siūlytų valdžiai apsvarstyti galimybę bent dalį rezervui skirtų lėšų paskirti ilgai įgyvendinamiems infrastruktūros objektams, struktūrinėms reformoms. O Tadas Povilauskas, SEB vyriausiasis ekonomistas, teigia, kad rezervas neturėtų būti pernelyg didelis – esą dabar atsirado daugiau mechanizmų, kurie leis pasiskolinti greičiau ir daug pigiau negu per buvusią krizę.

VŽ nuomone, norėtųsi fundamentalesnio požiūrio, kokio dydžio turėtų būti finansinės atsargos, reikalingos galimoms krizėms atremti, ar galima jas dabar parceliuoti, o paskui skolintis ir, krizei atslinkus, veržtis diržus. Reikalingas platesnis diskursas, įtraukiant, pvz., akademinę visuomenę, o ne tik viską paliekant politikams, neretai gyvenantiems šia diena. Ne paslaptis, kad ir minimi valstybinių fondų rezervai gali būti gerokai pagražinti, o esami prakiurdyti – panaudoti rinkimų pažadams tesėti, infrastruktūros projektams etc.