Pro šalį plaukiantys milijardai

Valstybės kontrolė (VK) suskaičiavo, kad beveik 208 mln. Eur plūduriuoja kone paviršiuje: suma susikaupė iš įvairioms programoms iš valstybės biudžeto ir kelių fondų kasmet skiriamų pinigų, kurių nepanaudoti likučiai į valstybės biudžetą negrąžinami. Per fiksuoto finansavimo programas valstybė kasmet išdalija apie 700 mln. Eur: dalis lėšų lieka nepanaudota, susikaupusi suma metai iš metų auga – ir štai, yra 200 mln. laisvų eurų. Gal manote, kad premjeras kartu su finansų ministru Viliumi Šapoka sušoko džiaugsmo šokį: juk ne juokas – pinigų rasta dukart daugiau nei taip sunkiai mėginamas išmelžti šimtukas. Tačiau Vyriausybės galvos reakcija, švelniai tariant, nustebino. „Labai lengva pastebėti ir nieko nepasiūlyti. Tai Valstybės kontrolė galėtų kitą kartą ką nors siūlyti“, – atsikirto premjeras.

Ko gero, S. Skvernelis pamiršo, kad tvarkyti šalies ūkį – Vyriausybės priedermė: tam yra premjeras, ministrai – visi su gausiomis patarėjų komandomis. Ir visas tas didžiulis mokesčių mokėtojų išlaikomas būrys turėtų sukti savo „profesionalias galvas“, kaip šeimininkiškai sutvarkyti valstybės biudžetą. O VK tikrinti visų mūsų, mokesčių mokėtojų, vardu – kad viešieji finansai būtų efektyviai valdomi. Labai keista, kai Vyriausybės vadovas, užuot atkreipęs dėmesį į pirštu parodytą skylę, kur nuteka pinigai, sugebėjo tik nusivaipyti. Tačiau, pone premjere, pone prezidente, gerovės valstybė be efektyviai naudojamų valstybės finansų – viso labo tik lozungas. Ar kontroliuojanti institucija valstybei nereikalinga? O aukščiausias valstybės auditorius – nulis valstybėje? Turime aktyvią, produktyviai dirbančią VK komandą – ar tik dėl akių, ar tik dėl ES reikalavimų? Iš tikrųjų valstybės kontrolierius turėtų būti dešinioji ir premjero, ir finansų ministro ranka.

„Taip, be abejo, gal yra norinčių, kad Valstybės kontrolė – aukščiausioji audito institucija (AAI) – audituotų puodus, šaukštus ar kokios nors kanceliarijos valgyklą, tačiau mūsų institucija yra pasirinkusi kelią padėti valstybei išmintingai valdyti finansus ir turtą, skatinti sisteminius pokyčius. EBPO geroji praktika sako, kad valstybės auditorių rezultatai turi būti naudojami priimant šaliai svarbiausius sprendimus. AAI prievolė ir misija – sakyti visą tiesą. Audito institucija reikalinga tik tada, kai gali bet kada ir bet kam pasakyti, kaip yra iš tiesų. Apie viską ir visus. Tik tokia audito institucija gali padėti žmonėms sutaupyti milijardus. Valstybės kontrolė – konstitucinė institucija, tad tiek, kiek rodome pagarbos jai, tiek rodome pagarbos ir šalies Konstitucijai. Lietuvos AAI turi savo stuburą, neįsižeidinėja, yra visiems vienodai teisinga ir objektyvi“, – VŽ aiškina Arūnas Dulkys, valstybės kontrolierius. Pasak jo, 17 metų nekeistame VK įstatyme nėra net žodžio „rekomendacijos“. „Todėl naujos redakcijos Valstybės kontrolės įstatymas mūsų institucijai yra gyvybiškai svarbus. Privatus sektorius savo auditoriams ne tik nuoširdų ačiū sako, bet ir didelius pinigus moka už tiesos sakymą“, – reziumuoja A. Dulkys.

Peržvelgus kasmet VK vykdomus auditus, per keletą metų susidarytų milijardinės sumos iššvaistytų lėšų. „Šitam „gyvatynui“ tvarkyti valdžia turi puikų „gyvačių užkalbėtoją“ – Valstybės kontrolę, kuri vis nenuilsdama baksnoja į vietas, kur galima būtų sutaupyti, tačiau noro / valios pasinaudoti jos pasiūlymais vis dar nepakanka“, – „Facebook“ paskyroje rašo ekonomistė Indrė Genytė-Pikčienė. O gal trūksta ne tik noro, bet ir smegenų? VŽ nuomone, aukščiausios politinės kultūros valstybėse valdžiai gal ir pakanka rekomendacijų – ten pagal nutylėjimą aišku, kad jas privalu vykdyti. Bet valstybėje, kurioje premjeras leidžia sau tik pasišaipyti, aukščiausiai valdžios institucijai reikėtų parodyti iniciatyvą įstatymiškai įtvirtinti nuostatą apie privalomą VK rekomendacijų vykdymą.