Gerovės valstybė: utopija ar šviesus rytojus?

Gerovę, kaip ir gerovės valstybę, kiekvienas supranta savaip. Apie idealią visuomenę, valstybę, kurioje kiekvienas žmogus būtų gerbiamas, ekonomika klestėtų, o šalys kaimynės galėtų tik pavydėti, dar XVII a. rašė italų filosofas Tommaso Campanella knygoje „Saulės miestas“, kone rojų žemėje piešė ir Thomas More’as romane „Utopija“. Sovietmečiu piliečiai buvo raginami kurti komunizmą – „šviesų žmonijos rytojų“. Niekas taip ir nežinojo, ką veikti, kur nueiti, kad tą „rytojų“ sutiktum.

TAIP PAT SKAITYKITE:

Gerovės valstybės kūrimas: kiekvienas supranta savaip

Dabartiniai politikai gerovės valstybės arkliuką baigia nujodyti – tik kur konkrečiai jie joja ir kur žada nuvesti Lietuvos žmones? Štai Simonas Krėpšta, prezidento vyriausiasis patarėjas, galvos nei sau, nei kitiems nesuka. Pasak jo, gerovės valstybė – tai valstybė, kurioje visiems gyventi gera. Gražu, tačiau abstrakčiau, ko gero, ir nepasakysi...

Prezidentas G. Nausėda, savo rinkimų kampanijos ašimi pasirinkęs gerovės valstybės idėją, kartais užsimena apie skurdo, nelygybės mažinimą, gyvulių ūkio baigtį ir pan. Dar būdamas kandidatu į aukščiausią šalies postą, interviu VŽ aiškino, kas gerovės valstybė yra ta, kurioje vyrauja santarvė, o ją užtikrina gerokai efektyvesnė nei šiandien trišalės tarybos veikla, paskatos smulkiojo verslo plėtrai, veiksminga pensijų reforma, taip pat progresiniai mokesčiai, nes, anot G. Nausėdos, akivaizdžiai matyti, kad „per pastaruosius 7–8 metus ekonomikos augimas nepridengė socialinių žaizdų“.

Rimantas Rudzkis, Vilniaus universiteto profesorius, sako pritariantis prezidento minčiai apie socialinės nelygybės likvidavimą, tačiau, pasak jo, kalbant apie gerovės valstybę, tai toli gražu ne viskas. Kiti svarbiausi tokios valstybės komponentai, jo nuomone, turėtų būti bendras gyventojų pajamų lygis ir efektyvus viešojo sektoriaus funkcionavimas, užtikrinantis gerą viešųjų paslaugų kokybę ir didesnį valstybės išlaidų efektyvumą. Šiek tiek bijau, kad, pernelyg akcentuojant pajamų nelygybę, gali būti primiršta, jog mūsų ekonomikos lygis turi augti“, – kalba R. Rudzkis.

Prezidento iškelti klausimai, be abejonės, yra aktualūs, tačiau, siekiant realiai judėti tikslo link, reikalingos išsamesnės gairės ir sisteminis požiūris. „Apie gerovės valstybę reikia kalbėti, bet tokiu atveju turi būti paaiškinta, kokią gerovės valstybę norime kurti, nes kiekvienas ją supranta skirtingai. Vieni mano, kad tai nemokama sveikatos apsauga, švietimas, viešasis transportas. Kiti – kad turi būti dideli progresiniai mokesčiai, didelis biudžeto perskirstymas“, – kalba Žygimantas Mauricas, banko „Luminor“ vyriausiasis ekonomistas. Pasak jo, visiems gerovės valstybės modeliams būdingos tam tikros ypatybės: pasitikėjimas vidaus institucijomis, maža tolerancija mokesčių nemokėjimui ir šešėliui. „Ir, aišku, suvokimas, kad visi esame daugiau mažiau lygūs ir dedame geriausiais pastangas, tačiau ne visiems visada pasiseka, todėl protinga tam tikru mastu vieniems su kitais dalytis“, – apibrėžia ekonomistas. Pasak jo, pas mus kol kas – ne gerovės valstybė, o tokia, kuri duoda tiems, kurie garsiausiai šaukia.

VŽ nuomone, metas politikams liautis kalbėjus abstrakčiai ir moti šviesaus rytojaus pusėn – derėtų išaiškinti visuomenei, ko turime siekti, kokiomis priemonėmis bus sukurta gerovės valstybė ir kokie konkrečiai yra tos gerovės kriterijai. Kad nenutiktų taip, kaip su komunizmo statyba – statėme, statėme nežinia ką, bet taip ir nesupratome, kas leistų teigti, kad tai ne abstrakcija, o realybė.