Sprendimai, kurių reikėjo jau net ne vakar

TVF studijoje „Demographic Headwinds in Central and Eastern Europe“ prognozuojama, kad iki 2030 m. gyventojų skaičius Lietuvoje sumažės 6%, o iki 2050 m. – 17%. Darbingo amžiaus gyventojų statistika dar niūresnė: iki 2050 m. jų sumažės 28%, padidės dirbančių, kuriems per 55 m. Didžiausi gyventojų praradimai numatomi dėl skirtumo tarp gimstamumo ir mirtingumo rodiklių. Prastėjantis natūralus gyventojų prieaugis privers ieškoti sprendimų, kaip pagausinti jų gretas – todėl teks kviestis imigrantus. Skaičiuojama, kad norint kompensuoti prastėjančius demografinius rodiklius, per metus Lietuvai reikės papildomai pasikviesti 8.000-10.000 imigrantų - per 30 metų jų būrys turėtų siekti apie 300.000. O norint kompensuoti praradimus dėl emigracijos, skaičius būtų kur kas didesnis. Demografai konstatuoja: iš Lietuvos ir toliau intensyviai emigruojama, didėja tik imigracija.

Tomas Šiaudvytis, Lietuvos banko Makroekonomikos ir prognozavimo skyriaus vyresnysis ekonomistas, šiandien VŽ puslapiuose aiškina: užsieniečių imigracija nėra tik ekonominis ir technokratinis klausimas – tai didele dalimi politinis klausimas. „Sprendimą turėtų priimti svarbiausios šalies institucijos, atsižvelgusios į visuomenės diskusijas ir nuomonę šiuo klausimu. Apsisprendę, kokios imigracijos norime, strategijoje galima sudėlioti planą, kaip to pasieksime“, - dėsto jis.

Vieną strategiją jau turime – pernai Seimas patvirtino „Demografijos, migracijos ir integracijos politikos strategiją 2018-2030 m“. Joje numatyta, kad 2030 m. gyventojų skaičius Lietuvoje pradės augti (teoriškai). Tačiau apie kitų tautybių gyventojų imigraciją, kuri šiuo metu yra didžiausias gyventojų skaičius didėjimo šaltinis, minėtoje strategijoje nieko nekalbama. Kadangi apie imigrantus nekalbama, ko gero, negalvojama ir apie jų integraciją – todėl kyla klausimas, ar dabartiniai imigrantai pasiliks mūsų šalyje ir jei taip, ar ilgam?

TVF analitikai pastebi, kad Vidurio Europos šalių eksperimentai su priemokomis už vaikus menkai prisideda prie didesnio gimstamumo. Viena iš išeičių – padidinti imigraciją ir mėginti susigrąžinti emigrantus, kurie šalį paliko po 1990 metų. Tačiau prisikviesti daugiau imigrantų – nelengvas uždavinys, nes dėl jų konkuruoja su tais pačiais demografiniais iššūkiais susiduriančios Rytų Europos šalys. TVF akcentuoja, kad mažėjant darbo jėgos ištekliams, reikia, jog darbuotojai būtų labiau išsilavinę, turėtų geresnę sveikatą. Siekiant geresnio išsilavinimo būtina daugiau investuoti į švietimą – ne kada nors, o jau dabar: mat skaičiuojama, kad rezultato gali tekti laukti 20 metų. Dar viena rekomendacija – didinti pensinį amžių: vienas iš TVF scenarijų numato, kad pensinis amžius ir vyrams, ir moterims bus didinamas iki 67 m. – pagal ambicingą scenarijų tai bus padaryta jau iki 2030 m. Tuomet darbuotojų skaičius iki 2050 m. Lietuvoje sumažėtų ne 28%, o 18%.

Vengiant radikalių sprendimų ar per ilgai delsiant Lietuvos konvergencija su Vakarų šalimis gali sulėtėti – šalis gali pasenti greičiau , nei taps turtinga. Visuomenei senėjant reikės daugiau lėšų sveikatos draudimui ir pensijoms, didelis spaudimas teks viešiesiems finansams, o pakėlus mokesčius, gali nukentėti investicijos. VŽ nuomone, politikams derėtų atidžiai pažvelgti į TVF prognozes bei rekomendacijas ir iš esmės imtis spręsti Seime patvirtintos strategijos įgyvendinimo – jau gerokai vėluojama, kai kurios priemonių plane numatytos priemonės aiškiai pasenusios, be to reikia skubiau apsispręsti, kokios imigracijos norime (jei norime) ir kaip integruoti atvykėlius.