Ant stalo – europinė darbotvarkė

Šią vasarą ES paskirs naujus savo pagrindinių institucijų – Europos Komisijos (EK), Europos Vadovų Tarybos, Europos centrinio banko (ECB) ir Europos Parlamento (EP) – vadovus. Iš Bendrijos sumanius pasitraukti Jungtinei Karalystei, pagrindinė kova dėl įtakingiausių postų turėtų vykti tarp Vokietijos ir Prancūzijos. Įtampa tarp šių dviejų didžiausių ES šalių įneša nemažai sumaišties lenktynėse dėl svarbiausių postų, todėl visos politologų prognozės galiausiai gali likti tik prognozės.

Kaip rašo šiandien VŽ puslapiuose publikuojamo „Financial Times“ (FT) straipsnio autoriai, naujų ES vadovų rinkimai – tai galimybė Prancūzijos ir Vokietijos karūnų simboliams parodyti pasauliui, kiek artimi šių dviejų valstybių santykiai ir kas iš tikrųjų vadovauja Europai. Briuselis vis labiau užimtas pareigybių dalybomis, o Prancūzijos ir Vokietijos santykiai, kažkada buvę varomąja Europos projekto jėga, tampa vis labiau įtempti. Atrodo, kad Vokietijos kanclerei Angelai Merkel nueinant nuo scenos, Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas į ją tik žengia.

EK pirmininko postas matuojamas Manfredui Weberiui, nariui iš Bavarijos. Pirmininko skyrimas yra sudėtingas politinis sprendimas, kuris priimamas ES valstybių narių, skiriančių savo kandidatą, vadovų svertine balsų dauguma. Patvirtinti pirmininką balsų dauguma turi EP. Pasak FT, Prancūzija ir Vokietija savo valios primesti negali, tačiau kadangi tai dvi didžiausios valstybės narės, mintis, kad jų pasiūlymas būtų atmestas balsų dauguma, neįsivaizduojama. ES pareigūnai EK laiko pirma ir svarbiausia ES postų dėlionės detale, o kitos pareigybės skiriamos derinant atitinkamus interesus. Vienu realių ECB prezidento Mario Draghi įpėdinių laikomas Vokietijos centrinio banko vadovas Jensas Weidmannas. Pastarasis garsėja kaip p. Draghi politikos kritikas ir nestandartinių ekonomikos skatinimo priemonių oponentas.

Kol kas ES postų dalybų padangėje pilna neapibrėžtumo, tad kokių nors ypatingų proveržių dėl aiškesnių kandidatūrų birželio 20–21 d. vyksiančioje ES Vadovų Taryboje tikėtis neverta – kol kas visos šalys užsiėmusios savo pozicijų stiprinimu. Daug neaiškumų tebelieka ir dėl būsimo ilgamečio ES biudžeto – prognozuojama, kad derybos dėl jo užtruks bent pusmečiu ilgiau, nei planuota. Procesą vilkina ne tik EP rinkimai, diskusijos dėl Bendrijos vadovų, bet ir užtrukęs ir aiškios baigties vis dar neturintis „Brexit“ procesas. Manoma, kad minėtoje ES Vadovų Taryboje bus pateikta tik bendro pobūdžio informacija apie biudžeto derybinę situaciją. Kol kas svarstomi du variantai: palikti EK projektą (1,3 trln. Eur) arba jį šiek tiek padidinti. Lietuvos BVP peržengus 75% ES vidurkio ribą, EK siūlo net ketvirtadaliu sumažinti mūsų šaliai skirtą paramą iš Sanglaudos fondų. Prezidentė Dalia Grybauskaitė su tokia suma nesutinka, ji ragina siekti, kad Lietuvai būtų taikomas pereinamasis laikotarpis ir parama būtų mažinama nuosekliai. Tokios pozicijos žada laikytis ir naujasis prezidentas p. Nausėda.

VŽ primena: europiniai reikalai mus liečia tiesiogiai – ir makrolygmeniu, ir mikrolygmeniu. Daug kas priklausys nuo to, į kurią pusę pakryps postų dalybos, kokią kryptį nubrėš pasikeitusios politinės jėgos EP, kokią politiką diktuos naujasis ECB vadovas. Svarbiausi pokyčiai tiek Lietuvos, tiek ES politinėje padangėje lems mūsų kelerių ateinančių metų gyvenimą, todėl jau dabar turime stebėti ir analizuoti vykstančius procesus.