Žalesnė Europa

Nepareigingiausi buvo rinkėjai Slovakijoje – ten balsavo tik 23%. Ir tai irgi nekeista – prezidento rinkimai tenai buvo kovą, tad tokio garvežio kaip Lietuvoje rinkimų traukinys neturėjo. Ir, beje, tai didžiulis pilietinio sąmoningumo šuolis šalyje – prieš penketą metų ten balsavo tik 13% rinkėjų.

Lietuva aktyvumo lentelėje viršutinėje dalyje – 53%, kaimynai žemiau: Lenkija – 43%, Latvija – 34%, Estija – 38%. Visose šiose šalyse aktyviau balsuota negu 2014 m. (Estijoje – taip pat), bet mums čia nėra labai kuo džiaugtis, nes jeigu prezidento rinkimai būtų vykę panašiai kaip Slovakijoje, ko gero, aktyvumas būtų panašesnis į Slovakijos. Kol kas, matyt, vis dar. Deja. Beje, absoliučioje daugumoje šalių buvo balsuota aktyviau nei 2014 m. – mažiau rinkėjų prie balsadėžių atėjo tik Airijoje, Bulgarijoje, Portugalijoje ir Graikijoje.

Analitikai jau vertina rezultatus: „Populistai nepraėjo“, „Juodžiausias scenarijus neišsipildė“ – čia apie euroskeptikų pasiekimus. Jų Europos Parlamente bus daugiau – daugiausia žmonių už euroskeptikus balsavo Vengrijoje, Italijoje, Lenkijoje, Čekijoje, Jungtinėje Karalystėje (JK). Turint galvoje, kad JK parlamentarai greičiausiai vis tiek turės atsisveikinti su Parlamentu, šios šalies euroskeptikų pergalė greičiau turės didesnį svorį salose negu Europos mastu. Ir paradoksaliai – JK „breksitininkai“ laimėjo šiuos rinkimus savo šalyje iš esmės tik tam, kad pasitraukus JK iš Europos Sąjungos susilpnintų euroskeptikų flangą Europos Parlamente.

Yra ir kitokių istorijų – verta atkreipti dėmesį į centro dešiniosios partijos „Naujoji demokratija“ pergalę Graikijoje. Po didžiosios krizės graikai pasuko link kraštutinių jėgų, dabar pradeda grįžti atgal prie tradiciškesnių pasirinkimų. Panašus posūkis matyti ir Nyderlanduose bei Austrijoje.

Taip, dvi pagrindinės didžiosios frakcijos Parlamente – Europos liaudies partijos frakcija (konservatoriai, dešinieji) ir Socialistų ir demokratų pažangiojo aljanso frakcija (socialdemokratai, kairieji) prarado nemažai balsų. Taip, Parlamentas labiau fragmentuojasi, o tai reiškia, kad reikės daugiau derinti ir tartis. Tai savo ruožtu byloja galbūt netgi apie politikos meno kaip tokio atgimimą. Tai, ką matome Lietuvoje, – kad politika kaip interesų derinimo menas rinkėjų valia pamažu grįžta – galioja ir Europai. Ir čia turime pasidaryti išvadą: euroskeptikų judėjimas tuo buvo ir tebėra vertingas, kad sutelkdamas įvairios rūšies ir įvairių pakraipų nepasitenkinimą egzistuojančia padėtimi, galiausiai privedė politinę žemyno sistemą iki permainų neišvengiamumo ir pačių permainų pradžios. Čia ir dabar matome, kaip transformuojasi Europos Sąjunga. Ir turime nulenkti galvas prieš žemyno rinkėjus – ne revoliuciniu, bet evoliuciniu būdu jie formatuoja visiškai naują, kitokį elitą ir – tikėkimės – kitokį valdymą.

Žinoma, negali likti nepastebėtas žaliųjų šuolis daug kur Europoje – Vokietijoje pirmiausia. Ši slinktis iš esmės atspindi demografinius pokyčius Europoje – mažėja miesto darbininkų ir profsąjungų svoris, o šie tradiciškai buvo socialdemokratų rinkėjai, auga laisvai dirbančių profesionalų vaidmuo – šie, matyt, yra Europos žaliųjų rinkėjai. Bet suprantame, kad tai negalioja Lietuvos valstiečiams ir žaliesiems.

Kaip Lietuva ir Lietuvos piliečiai atrodo Europos rinkimų kontekste? Mūsų šalis yra vis dar itin proeuropietiška, vis dar labai įvairi, bet po šių metų trejų rinkimų maratono pradeda atrodyti, kad žmonės vis labiau supranta, kas yra ir kaip veikia politika, ir pradeda skirti, kuriame lygyje kokių politikų rinkėjams reikia.