Galva smėlyje problemų neišsprendžia

Apie poreikį kovoti su korupcija privačiame versle net ir tarptautiniu mastu pradėta kalbėti palyginti neseniai: tik 2003 m. buvo priimtas ES Tarybos pagrindų sprendimas dėl kovos su korupcija privačiame sektoriuje bei Jungtinių Tautų konvencija prieš korupciją. Kaip rašo „VŽ Premium“, finansinių praradimų dėl korupcijos mastas privačiame versle sunkiai įvertinamas – paprastai įmonės saugo savo reputaciją ir yra nelinkusios pasakoti apie nesąžiningų darbuotojų elgesį: apie pasisavintą įmonės turtą, konkurentams parduotą konfidencialią informaciją, kyšius, gautus už tam tikro tiekėjo pasirinkimą, pirkėjui už atlygį sudarytas lengvatines sąlygas ir kt. Tarptautinės organizacijos daro prielaidą, kad dėl įvairių formų sukčiavimo versle gali būti prarandama apie 5% bendrovių metinių pajamų. Skaičiuojama, kad kuo daugiau bendrovėje yra samdomų darbuotojų, tuo didesnė ir korupcinių veiksmų įmonės viduje tikimybė. Tiesa, įrodyti korupcijos atvejus versle gana sudėtinga, teoriškai taikoma ir baudžiamoji atsakomybė, tačiau praktikoje ji neveikia.

Keli verslininkai šiandien VŽ puslapiuose pasakoja apie savo bendrovėse įvykusius darbuotojų sukčiavimo atvejus. Ne, tai jau ne tokie primityvūs atvejai, kokie vykdavo sovietų laikais, kai iš mėsos, pieno, konditerijos įmonių buvo tempiama namo (ar į turgų) viskas, kas po ranka papuola, kas telpa paslėpti keisčiausiose vietose. Nors vis dar pasitaiko ir prekių vagysčių iš parduotuvių, tačiau dauguma atvejų dabar viskas vykdoma kur kas rafinuočiau. Pavyzdžiui, „Norfos“ grupei priklausanti „Rivona“ ne pirmi metai bylinėjasi su buvusiu vadybininku ir bando teismuose įrodyti, kad šis įmonės vardu su elektronikos tiekėjais iš Kinijos keletą metų sudarinėjo sandorius dėl prekių įsigijimo, „Rivonos“ vertinimu, didesnėmis nei įprasta kainomis. Pasak Dainiaus Dundulio, „Norfos“ įmonių grupės pagrindinio akcininko, iš asmeninės to žmogaus sąskaitos buvo matyt, iš kur jam plaukė pinigai – iš įmonių, su kuriomis jis dirbo. Bendrovė teismams tvirtino, kad už didesnėmis kainomis nupirktas prekes vadybininkas iš tiekėjų gaudavo atlygį – „Rivonos“ sumokėtą kainos dalį. Tokiais veiksmais jis padarė įmonei bent 113.378 Eur žalą.

Rūta Kaziliūnaitė, Specialiųjų tyrimų tarnybos Korupcijos prevencijos valdybos viršininkė, aiškina, kad šiuo metu rengiamame Korupcijos prevencijos įstatyme atsiras ir keletas straipsnių, skirtų neskaidrios veiklos prevencijai privačiame sektoriuje. Tačiau skirtingai nuo viešojo sektoriaus, verslui nebus numatyta kokių nors įpareigojančių apribojimų ar prievolių – bus kalbama tik apie metodologinę pagalbą, skatinimą užsiimti korupcijos prevencija. Ponia Kaziliūnaitė teigia, kad dalis įmonių jau įsivertino galimas rizikas ir taiko atitinkamas priemones: yra įdiegti savisaugos ir kontrolės mechanizmai, vyksta darbuotojų mokymai, dirba atitikties pareigūnai, vindikacijos specialistai. Procedūros, sudarančios kliūtis darbuotojams įsivelti į korupcinius ryšius, yra įdiegtos daugelyje Lietuvoje veikiančių vakarietiško kapitalo įmonių.

Lietuviškų įmonių vadovai renkasi paprastesnius variantus – vieni linkę visą laiką stebėti, kas vyksta įmonėje ir viską kontroliuoti kone dieną naktį, kiti stengiasi atsirinkti lojalius ir patikimus žmones, trečius tenkina uždirbama pelno marža, tad dėl kitko jie nesuka galvos. Korupcijos privačiame versle mastas Lietuvoje vis dar vertinamas nepakankamai rimtai. VŽ nuomone, galbūt vertėtų įsiklausyti į specialistų patarimus ir nesivadovauti „šventu“ įsitikinimu, kad jūsų įmonėje korupcija neįmanoma. Prevencijos priemonės kainuoja, tačiau tarptautiniai skaičiavimai rodo, kad korupcijos prevencijos kaina yra kelis kartus mažesnė, nei jos padarinių šalinimo.