Galvosūkius narpliosime patys

Nors krizė dar lyg ir nelūkuriuoja už kampo, ekonomikos augimo sulėtėjimo požymių jau matyti. Svarbiausios pasaulio ekonomikos pamažu spaudžia stabdžius, tą artimiausiais metais gali pajusti ir Lietuva. Mūsų labai atvira ekonomika, daug metų skaičiuojanti eksporto augimo tempus, yra stipriai priklausoma nuo eksporto rinkų. O šis sektorius yra itin jautrus bet kokiems, net ir švelniausiems pokyčiams – būtent eksporto rinkos yra ta kryptis, iš kurios labiausiai galima tikėtis ekonomikos nuosmukio.

Bene didžiausią prekybinį interesą Lietuva turi Europos Sąjungos (ES) rinkose. O čia žiebiasi nerimo židiniai, pirmiausia – Didžiosios Britanijos sumazgytas „Brexit“ galvosūkis. Kai kurių ES šalių skolos siekia 100% BVP ar net viršija šį rodiklį. Nekokia padėtis klostosi pietinėse ES valstybėse. VŽ kalbintas profesorius Rimantas Rudzkis tikina, kad geriausi ES laikai – jau praeityje, augimo nesimato. Ir kai tik Europos centrinis bankas pradės didinti palūkanų normą, jos augimas dar labiau prislops, brangs valstybių skolų administravimas. Auga ir Lietuvos įsiskolinimo lygis: iki 2008 m. skola buvo 16% nuo BVP, dabar ji siekia beveik 40%.

Beje, p. Rudzkis yra tų analitikų būryje, kurie nesutinka, kad Lietuva geriau nei 2008 m. yra pasirengusi galimai krizei. Pasak jo, kadangi pasaulinė krizė iškart kerta per tarptautinės prekybos apimtį, Lietuva nukentėtų labiau nei prieš dešimtmetį. Profesorius pateikia ir argumentų, kuriuos sunkoka nuginčyti, – Lietuvos gamintojai parduoda palyginti mažai galutinių produktų, t. y. eksporto krepšelyje vyrauja tarpinio vartojimo produktai. Jei užklumpa sunkmetis, paprastai pirmiausia nukenčia maži tiekėjai.

Lietuvos „Achilo kulnas“ – aukštesnio lygio gamybos trūkumas. Pasak p. Rudzkio, Lietuvoje faktiškai nebuvo investicijų skatinimo politikos, niekaip nepavyksta reformuoti specialistų rengimo sistemos, todėl nesukuriame pakankamos kritinės masės aukšto lygio specialistų. Išgyventi galimą krizę Lietuvai būtų lengviau, jei turėtume sukaupę kokį nors fondą, iš kurio staiga būtų galima skatinti, finansuoti investicijas. Tačiau tokio fondo nėra.

Nerijus Mačiulis, „Swedbank“ vyriausias ekonomistas, primena: nors minime krizės „jubiliejų“, ir egzistuoja ekonomikos pakilimo ir sulėtėjimo cikliškumas, vis dėlto krizės įvyksta ne dėl ciklo dešimtmečio. Jos įvyksta dėl to, kad susiformuoja struktūrinės problemos arba atsiranda išorinis šokas. Pasak jo, dažniausiai pasitaikančios problemos, galinčios sukelti regionines ar net pasaulines krizes, yra perteklinis įsiskolinimas ir didėjanti skolinimosi kaina, taip pat karai arba geopolitiniai konfliktai, energijos ar žaliavų kainų šuolis, galiausiai – ekonominės politikos klaidos.

Nors analitikų stovykloje bendros nuomonės nėra, beveik nė vienas nesiryžta užtikrintai diagnozuoti krizės laipsnio ir datos. Tačiau sutariama, kad 2019-aisiais didelių nemalonumų nenusimato – vis dar bus pigios paskolos, nafta, tikimasi, kad pagrindinė ES rinka – Vokietija – išsisuks nuo recesijos ir šalies ūkis pradės augti. Kita vertus, priežasčių atsipalaiduoti taip pat nėra.

VŽ nuomone, ir verslui, ir politikams derėtų sekti pasaulinės ekonomikos raidos tendencijas, neignoruojant ekonomistų prognozių. Vertėtų įsiklausyti ir į p. Mačiulio mintis – jis ragina nepanikuoti ir nepulti veržtis diržų. „Ruošimasis krizei“ turi būti natūrali ir nuolatinė būsena, nepriklausanti nuo vyraujančių baimių ir pasaulinių tendencijų. Susilaikymas nuo perteklinio skolinimosi ir bent dešimtadalio pajamų atidėjimas taupymui gali padėti sukurti pakankamą finansinę pagalvę ir leisti ramiau miegoti. Pasak jo, dabar yra tinkamas metas pasidžiaugti pasiekimais ir pažanga, atsakingai planuoti ir kelti naujus ambicingus tikslus, o ne žiūrėti į bedugnę. Atverkime duris 2019-iesiems, palinkėkime vieni kitiems sėkmės, laimės ir stiprios sveikatos!