Buvo gerai, bet galėjome ir geriau

Atrodytų, svarbiausius savo tautos gyvenimo įvykius galėtume minėti kad ir kasmet ar net kasdien, jei tik norėtume. Bet ne – kažkoks ypatingas svoris metinėse, skaičiuose su nuliais ar penketais gale vis dėlto yra, kažkas yra esmingo tam tikruose taškuose laike ir erdvėje (todėl svarbios ne tik metinės, bet ir paminklai). Atkurtos valstybės šimtmetis mums visiems įsakmiai patvirtina: buvome, esame ir būsime.

Lietuva per šiuos metus matė Šventojo Tėvo ir Dalai Lamos vizitus, streikus ir protesto mitingus, savą #MeToo, dainavo ir šoko Dainų šventėje, džiaugėsi Lietuvos jaunųjų mokslininkų ir profesoriaus Virginijaus Šikšnio pergalėmis, plojo Kauno „Žalgiriui“, rado Nepriklausomybės aktą ir perlaidojo Adolfą Ramanauską-Vanagą. Gyvasties ir judėjimo 2018-aisiais užteko. Galbūt tik nepakankamai buvo pasinaudota proga šimtmečio proga nutiesti tiltą, sujungiantį šią atkurtą Lietuvos valstybę su tūkstančius metų gyvenančia Lietuva, prisiminti ne tik Vasario 16-osios signatarus, valstybės atkūrėjus, bet ir XV–XVII a. Lietuvai gyvenusius ir Lietuvą kūrusius Lietuvos piliečius.

2018 m. Lietuvos ekonomika augo, valstybė konkurencingumo reitinguose kopė aukštyn, augo atlyginimai ir darbo našumas. Ekonomistai pradėjo kalbėti apie tai, kad per pastaruosius 400 su trupučiu metų Lietuva niekada negyveno taip gerai, kad 2018 m. įstojusi į pažangiausių pasaulio valstybių klubą – Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizaciją – ji ūkio tempais gerokai aplenkia net ir gana drąsias prognozes.

Bet ir vėl – ūkio pakilimo metais itin akivaizdžiai matyti mūsų pasamdytų valstybės tarnautojų, kuriuos kartais vadiname išrinktaisiais politikais ir kurie kartais kažkodėl įsivaizduoja besantys valdžia, negebėjimas daugelyje sričių suplanuoti ir įgyvendinti būtiniausius sisteminius pokyčius.

Planavimo horizontas dažnai – vis dar artimiausi rinkimai, o ne strateginė dešimties ar keliolikos metų perspektyva. Todėl ir sprendimų dauguma – taktiniai, reaktyvūs, viso labo atsakantys į išorės dirgiklius, bet ne nubrėžiantys aiškią valstybės perspektyvą.

Nedovanotina ūkio augimo metais išrinktiems politikams ne formuluoti ir įgyvendinti prioritetinius strateginius tikslus, bet grimzti į tarpusavio kerštavimus ir sąskaitų suvedinėjimus vis dauginamose komisijose, užsiimančiose menkai prasminga politinės pagiežos archeologija. Jau beveik supratome (ačiū mokytojams), kad pribrendo reikalas ne vienoje srityje – o pirmiausia švietimo – sutarti dėl strateginių prioritetų, peržengiančių išrinktųjų kadencijų laiką.

Tad tokiomis dvejopomis nuotaikomis ir palydime nueinančius: metai buvo labai gausūs įvykių, labai įdomūs, labai neblogi. Ir nesiaiškinkime, kieno tai nuopelnas, nes vėl pyksimės. Tik kažkodėl neapleidžia jausmas, kad galėjo būti dar geriau, galėjome augti sparčiau ir tvarkytis išmaniau. O gal tai tiesiog lietuviško mentaliteto bruožas – kad ir kaip gerai būtų, vis pabambėti: ir kad nedraugiški kaimynai nesumotų, jog gyvename neprastai, ir kad savo sėkmės nenubaidytume.

Palydėdami tokius įdomius senuosius, norime ateinančiais mums visiems palinkėti stiprybės, drąsos, sveiko proto ir humoro jausmo. Ir, žinoma, laimės.