Grįžtantieji rašo sėkmės istorijas

Verslą įkūrę vadinamieji reemigrantai darbu aprūpina ne tik savo šeimos narius – dažnai jie įkuria papildomų darbo vietų, o tai ypač aktualu šalies regionuose, atokesniuose miesteliuose. Mat itin dažnai užsienyje pabuvę lietuviai grįžta į gimtąsias vietas, ten, kur jų šaknys.

Grįžę verslą dažniausiai kuria panaudodami tą praktiką, kurią įgijo dirbdami užsienyje. Tie, kurie išvažiuoja padirbėti pas ūkininkus, grįžę patys kuria savo ūkį. Nes jie žino, kaip jame reikia tvarkytis ir ką daryti, kad ūkis neštų pelną, o ne tik išmokomis būtų palaikoma jo gyvastis. Tikriausiai daugelis pirkėjų žino apie „Evaldo daržoves“, nes būtent iš šio ūkio salotos ir žalumynai atkeliauja ant pietų stalo. Šio ūkininko istorija yra vienas iš pavyzdžių, bet kol ji tapo sėkmės istorija, teko nueiti ilgą kelią. Po septynerių emigracijoje praleistų metų į Lietuvą grįžęs Evaldas Masevičius svetur įgytą patirtį pritaikė kurdamas sėkmingą verslą, kurį numatė dar išplėsti.

„Anglijoje dirbome ūkyje, kuriame taip pat augino įvairių daržovių. Ten pradėjome nuo paprastų darbų, vėliau ėmėme vadovauti darbuotojų grupėms, supratome, kad galėtume ką nors panašaus padaryti ir Lietuvoje. Grįžome, nusipirkome jau pastatytą šiltnamį, sutvarkėme ir pradėjome verslą“, – yra sakęs p. Masevičius.

VŽ dienraščio puslapiuose pasakojome apie Virginijų Almanaitį, UAB „VA statyba“ vadovą ( 2017 04 14). Prieš dešimtmetį įkurta bendrovė kone kasmet atsiduria „Gazelės“ sąrašuose – 2016 m. ji pagal augimą užėmė 6-ą vietą tarp regiono įmonių, o štai 2013 m. p. Almanaitis finaliniame „Gazelės“ renginyje atsiėmė sparčiausiai augusios Alytaus apskrities įmonės apdovanojimą. Įmonę p. Almanaitis įkūrė, kai grįžo iš Londono, kur penkerius metus dirbo statybose – per tą laiką jis tapo darbų vadovu. Tačiau, vaikams paaugus, reikėjo apsispręsti, ar juos į mokyklą leisti ten, ar grįžti atgal į Lietuvą ir kurti gyvenimą čia. Lietuvis pasirinko pastarąjį variantą. „Nes juk čia – namai, tėvai, Tėvynė. Čia viskas aišku ir paprasta, jautiesi saviškis, o ten, kad ir kiek pasiektum, vis tiek į tave žiūrima kaip į atėjūną“, – pabrėžė p. Almanaitis.

„Jei ne sūnaus studijos užsienyje, greičiausiai nebūtų ir UAB „Zuikio dainos“, dirbančios su prekės ženklu „cohost.lt“. Arba verslas taip ir nebūtų išaugęs iš kelių darbo vietų, susikurtų sau“, – kalba Dainius Srėbalius (VŽ, 2018 10 26). Jo, žmonos ir sūnaus įmonė siūlo trumpalaikės nuomos paslaugą – postūmį verslas įgavo, kai iš studijų užsienyje grįžo sūnus Mantas, keliose užsienio šalyse išbandęs „Airbnb“ nuomos platformą.

Iš JAV į gimtuosius Šiaulius grįžęs Marius Martinaitis įkūrė medicininių prekių UAB „M Prekyba“. Jis prisimena, kad 2014 m. kurti verslą – steigti bendrovę – buvo sudėtingiau nei dabar, kai viską galima sutvarkyti elektroniniu būdu.

„Žinoma, verslo aplinkos situacijos nebuvo galima palyginti su JAV, kur įmonę užregistruoji internetu, gauni mokesčio mokėtojo kodą ir gali išrašyti sąskaitas. Jei nesi didelė įmonė, stambus verslas, nesusiduri su jokiais biurokratiniais suvaržymais ar sudėtinga apskaita“, – tvirtina p. Martinaitis.

Gintarė Žemaitienė, MB „Madinga spinta“ įkūrėja, teigia, kad gyvenimas ir veikla užsienyje – ne tik pagrindas užsidirbti ir sutaupyti lėšų būsimai veiklai Lietuvoje, bet ir išmokti, įgyti žinių ir įgūdžių jos imtis. Svetur gyvenantys verslininkų vaikai neretai patys, pavadinti tėvų, grįžta namo ir įsijungia į verslą. Auksė Petrauskienė, Panevėžio maitinimo paslaugų UAB „Sidabrinė taurė“ direktorė ir bendraturtė, sako, kad pastaraisiais metais išaugusi įmonė išliko šeimos verslu, tik dar sustiprėjo, nes prie jos ir vyro prisijungė sūnūs: jaunėlis, planavęs išvykti į Norvegiją, liko Panevėžyje, iš emigracijos grįžo ir vyresnėlis.

Kai kas mėgina tikinti, kad jeigu užsienyje dirbantys žmonės taip pat ir tiek pat dirbtų čia, tuomet ir uždirbtų panašiai, ir niekur jiems emigruoti nereiktų. Šiek tiek tiesos galbūt ir yra, tačiau yra ir kitų tiesų. Viena vertus, darbo vietų, ypač regionuose, trūksta. Kurti jų nesiimama, nes... nėra kam dirbti. Tarp priežasčių, skatinančių žmones išvykti (ar neskatinančių grįžti), – ir socialiniai dalykai. Kai kurie tėvai nesiryžta grįžti Lietuvon, nes vaikai jau pradėjo eiti į vietines mokyklas. Grįžusių į tėviškę vaikai galbūt netobulai moka lietuvių kalbą, su jais reikėtų padirbėti atskirai – tam reikia ir atitinkamų ministerijų pastangų, atskirų klasių, galiausiai – mokytojų kantrumo. Ar Lietuvoje būtų pasirūpinta jų papildoma integracija? Kita problema – socialinio saugumo užtikrinimas, pirmiausia – dėl pensijos. Apie tai mažiau galvoja jaunimas, bet vidutinio ir vyresnio amžiaus žmonės skaičiuoja rimčiau ir būsimos pensijos skaičiai jų nedžiugina. O valdžia atrodo visiškai bejėgė – išskyrus eilinius svaičiojimus apie pensijų fondų „beprasmiškumą“, jokių rimtesnių reformų nesiimama.

Kažin ar visi iki vieno išvykę gyventi ir dirbti svetur norėtų ten likti visam gyvenimui? Prisiminkime, ką sakė VŽ pašnekovas p. Almanaitis: visada ten būsi svetimas, atėjūnas. VŽ mano, kad, norėdami susigrąžinti bent dalį tautiečių ir patys gyventi oriai, lauktume tokios valdžios, kuri negaiš laiko tuščioms diskusijoms, nekurs darbo grupių, nerašys neįgyvendinamų vizijų, o imsis kurti Lietuvoje tokias sąlygas, tokią aplinką, kad visiems būtų gerai – verslas kurtų naujas darbo vietas, darbuotojai uždirbtų padorų atlyginimą ir valstybei netektų rausti dėl varganų pensijų, kurias kaip išmaldą ji atseikėja senjorams.

Žmonės aktyviau grįš iš svetur, kai pajus, kad Lietuvoje yra socialiai apsaugoti, kad pasikeitė valdžios požiūris į žmogų – kad jo nežemina biurokratai, kad žmonės gali dirbti ir uždirbti, kad valdžia nelupa nuo jų devynių kailių, kad girdi juos, galiausiai, kai pajus, kad Lietuvoje iš tiesų gyventi gera ir jie čia yra reikalingi ir laukiami.