Valstybės įmonės vs verslas: vieniems – pranašumai, kitiems – konkurencijos žabangos

Šiandien girdime apie valstybės ketinimus dar labiau platinti žingsnius rinkoje: valdantieji prabilo apie „būtinybę“ turėti valstybinį banką, valstybines vaistines, valstybines alkoholio parduotuves. Kur jų žvilgsnis nukryps rytoj? Kokios dar valstybei nebūdingos veiklos sumanys imtis valdžios Olimpe įsitaisę politikai?

Rinkos analitikai primena: valstybė ūkinę veiklą reguliuoja taip, kad ji tarnautų tautos gerovei. Tačiau kaip šį Konstitucijos straipsnį supranta daugelis politikų?

„Dažnai po strateginiais tikslais pakišami elementarūs komerciniai tikslai“, – teigia Žilvinas Šilėnas, Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidentas. Pasak jo, spekuliuojama specifinės viešosios gėrybės terminu, todėl daroma prielaida, kad jeigu kokią nors prekę ar paslaugą teiks valdiška įmonė, tai bus kokia nors viešoji gėrybė. Iš tikrųjų tai nėra tiesa – kaip pavyzdį analitikas mini Vilniaus savivaldybės įsteigtos VšĮ taksi įmonės „Vilnius veža“ atvejį. Pagal kokį apibrėžimą – ekonominį ar socialinį – taksi yra viešoji gėrybė?

Savivaldybių ūkyje yra ne mažiau įdomių ir keistų „įdomių“ veiklų – ir toli gražu ne visos SVĮ vykdomos veiklos yra pagrįstos pagal būtinumo ir visuotinumo kriterijus. Populiariausia, pasirodo, – autotransporto ir technikos nuoma. Valstybės kontrolės duomenys ir SVĮ internetinėse svetainėse esanti informacija rodo, kad būtent tokia veikla daugiausia ir užsiima tos įmonės. O aplink autotransporto nuomą galbūt sukasi įvairūs papildomi valdiški verslai: remonto dirbtuvės, plovyklos ir kt. Automobilių nuoma – ne tik pelningas verslas SVĮ (ir ne tik joms). Tai verslas su dvigubu dugnu: įmonei prisipirkus už valdiškus (t. y. už visų mokesčių mokėtojų) pinigus naujų automobilių, po kelerių metų juos gali pusvelčiui ar išvis už simbolinį mokestį įsigyti tų pačių savivaldybių darbuotojai, jų draugai, partijos bendražygiai, giminės ir pan. Kaip galima „puikiai prasisukti“ ir už valstybės pinigus pirktus prabangius automobilius pigiai „nusipirkti“ (jei tas terminas čia išvis tinka), parodė kai kurie ankstesnių kadencijų parlamentarai. Didžios išmonės tokiems dalykams nereikia, tik klausimas – kodėl tai toleruoja atitinkamos institucijos?

Savivaldybių įmonių gyvenime yra kur kas daugiau „įdomių“, skaidrumu net nedvelkiančių detalių. Neretai ten tvarkomasi kaip mažose kunigaikštystėse, tiksliau, kaip tarybiniuose ūkiuose ar kolūkiuose, t. y. kad visi būtų „įdarbinti“ ir sviesto sluoksnis ant jų duonos riekės nebūtų per plonas.

„Ar galite atspėti, kiek bet kurio miestelio šilumos tinklo direktorius turi pavaduotojų?“ – klausia Robertas Dargis, Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidentas. „Tiek, kiek partijų yra koalicijoje. Tai yra žaidimo taisyklės, kurias visuomenė toleruoja“, – stebisi jis.

VŽ nuomone, daugelį paslaugų, kurias turi apglėbusios valstybės ir savivaldybių įmonės, puikiai gali teikti rinka. Dažnu atveju tai bus net pigesnės paslaugos. Kita vertus, jei jau valstybinės ar savivaldybių įmonės taip veržiasi dalyvauti versle, tegul tai būna sąžininga konkurencija – vyksta SĄŽININGI viešųjų pirkimų konkursai, neteikiamos subsidijos valdiškoms įmonėms iš valdiškų pinigų ir pan.

Rašyti komentarą