Ginklas, su kuriuo užsižaisti nevalia

Pranešėjų apsaugos įstatymas skirtas apsaugoti tuos, kurie praneša apie korupciją, neefektyvų ir neatsakingą viešųjų finansų panaudojimą, nepotizmą, pavojų aplinkai ir kitas panašias apraiškas. Paprastai apie įstaigose daromus pažeidimus dažniausiai ir greičiausiai sužino ne pašaliniai, o įstaigoje dirbantys žmonės. Tačiau iki šiol piliečiai vengdavo pranešti apie negatyvius reiškinius, nes rizikavo sulaukti psichologinio spaudimo, grasinimų, nušalinimo nuo pareigų ir pan.

Pranešėjų apsaugos įstatymas galbūt paskatins daugiau piliečių prabilti apie įvairius pažeidimus. Dar neužsimiršo garsiai nuskambėjęs skandalas, kai apie Kauno tardymo izoliatoriuje vykstantį nepotizmą, neskaidrius viešuosius pirkimus viešai prabilo minėto izoliatoriaus vyriausioji buhalterė Rasa Kazėnienė. Po tokio atviravimo ir pilietiško poelgio ji prarado ramybę: šnypštė tie, kuriems nepatiko „iš namų išneštos šiukšlės“, ką jau kalbėti apie dienos švieson išvilktus „herojus“... Ponia Rasa pasakojo, kiek grasinimų tada sulaukė, teko pasitelkti advokatus, pasiimti ilgesnių atostogų, išgyventi neramias dienas ir kt. Tuomet ypač išryškėjo spragos pranešėjų apsaugoje, tiksliau - visiškas tokios apsaugos nebuvimas. Tačiau būtent p. Kazėnienės drąsa paskatino permainas kalėjimų sistemoje. Tik keista, kad iki tol visus, įskaitant ir Teisingumo ministeriją, buvusi „tvarka“ tenkino... Sunku patikėti, kad aukščiau stovinčios instancijos nieko nežinojo – o gal tiesiog nenorėjo žinoti.

Piliečių sąmoningumą ir drąsą galintis paskatinti įstatymas pranešėju pripažintam asmeniui užtikrina nemokamą teisinę pagalbą, visišką konfidencialumą etc. Be to, atskleidus kokią valstybei žalos padariusią aferą, pvz., neskaidrius viešuosius pirkimus, į valstybės biudžetą sugrįžtų „išplauti“ pinigai, o apie tai pranešęs asmuo gautų atlygį. Įstatyme numatytas ir mechanizmas, saugantis nuo piktnaudžiavimo – idant piliečiams nekiltų noras tiesiog suvesti sąskaitas su darbdaviu, apšmeižti ir pan. Mat, pažeidimu, apie kurį praneša pilietis, laikomas toks nusižengimas, kuris pažeidžia viešąjį interesą ar kelia jam grėsmę.

Kita vertus, kyla pavojus, kad valdžia gali „užsižaisti“ su „kontrolės, draudimų, baudimų“ įstatymais bei neatsakingais institucijų veiksmais. Lietuviškos teisėsaugos „pomėgis“ klausytis žmonių pokalbių telefonu – lyderiauja Europos Sąjungoje. Mūsų šalyje išduotų pasiklausymų leidimų mastas – šokiruojantis, net jeigu iš tiesų tikėtume, kad esame pati korumpuočiausia šalis. Kartas nuo karto į viešumą išnyra atitinkamų instancijų pranešimai apie pateiktus įtarimus vienam ar kitam asmeniui, apie vykdomas kratas, rastus „įrodymus“ ir pan. Praeina kažkiek laiko - ir anei tęsinio, anei finalo... Taip ir nežinome, kaltas buvo asmuo ar be reikalo apšmeižtas? Juk abiem atvejais visuomenė turi sužinoti tiesą. Kai kurie pranešimai apie galimai padarytus nusikaltimus ir pradėtus tyrimus tiesiog tyliai ištrinami iš Specialiųjų tyrimų tarnybos (STT) pranešimų bazės. Tarsi jų ir nebuvo. Tačiau jie buvo, tad šalies piliečiai privalo žinoti: ar buvo padaryta klaida, ar byla perduota teismui? Jei klaida – tai ar žmogaus reputacija viešai nuplauta? Jei byla nukeliavo į teismą - koks teismo verdiktas ir pan.

VŽ nuomone, tokių STT, Finansinių nusikaltimų tarnybos ir kitų institucijų pradėtų „bylų“ pilna – jos taip ir kabo viešoje erdvėje be pabaigos, dažniausiai tiesiog tyliai numarinamos. O juk visa tai – itin jautri sritis, čia kartais dūžta žmonių likimai.