Popieriniai institucijų žaidimai

Kol kas regionų specializacijos egzistuoja tik popieriuje. Lietuvos ekonominių teritorijų specializacijos studiją Ūkio ministerija (ŪM) užsakė konsultacijų bendrovei „Strategy Labs“. Mokesčių mokėtojams ji kainavo beveik 23.000 Eur. Studija siūlo išgryninti keturias „ateities kryptis“ – save išlaikančius, kritinio ekonominio dydžio ir specializaciją gilinančius regionus. Naujiems regionų dariniams numatyta ir veikla: Vilniaus regione siūloma koncentruotis į paslaugų srities specializacijas, likusiai Lietuvos daliai – gamybinės specializacijos.

Verslininkai šią studiją ir konsultantų siūlymus vadina nelogiškais – pirmiausia dėl to, kad prie daugelio regionų įrašyti sektoriai kartojasi, o tai jau prieštarauja specializacijos idėjai. Pavyzdžiui, metalo apdirbimo, plastiko ar baldų gamybos vertės grandinėse dalyvauja įmonės iš įvairių šalies miestų – galima sakyti, iš visų regionų. Kita silpnoji studijos vieta – ji jau gerokai senstelėjusi: į „ateities kryptis“ Kauno regione apskritai neįtraukta transporto įrangos gamyba – konsultantai pražiopsojo potencialius investuotojus. O juk jau žinome, kad šiame regione kursis koncernas „Continental“, gamyklą stato viena didžiausių automobilių komponentų gamintojų pasaulyje – Vokietijos įmonė „Hella“, apie planus Lietuvoje paskelbusi įmonė „Al-Ko Vehicle Technology“ čia ketina atidaryti tyrimų ir plėtros centrą.

Tomas Jaskelevičius, UAB „Arginta Engineering“ direktorius, Baltijos automobilių detalių klasterio atstovas, šiandien VŽ puslapiuose stebisi, kad siūloma Lietuvą skaidyti pagal ūkines specializacijas: atstumai – maži, darbuotojai jau yra mobilūs, į darbovietes vyksta po keliasdešimt kilometrų ir toliau. „ Žvelgiant iš įmonių taško, sakyčiau, kad mūsų šalis yra kaip regionas. Klausimas – su kuo mes lyginamės? Jei su Švedija ar Vokietija, tai Lietuva pagal žmonių ir darbuotojų skaičių yra kaip tų šalių regionas“, – teigia jis. Pasak verslininko, viliojant užsienio investuotojus, svarbu išgryninti Lietuvos stiprybes, o ne dirbtinai skaidyti šalį į atskirus vienetus.

Vyriausybė turi savų argumentų: Vidaus reikalų ministerija (VRM), kuri į baigiamas rengti platesnės šalies regioninės politikos gaires žada integruoti minėtas ŪM „specializacijas“, tikina, kad regionų specializacijas turėti būtina – jei norime pritraukti užsienio investicijas, skatinti vietos verslą. VšĮ „Investuok Lietuvoje“ atstovai priduria: specializacijos išryškins savivaldybių stiprybes, nurodys, kuriose srityse optimalu plėtoti vertės pasiūlymą investuotojams ir kt.

Kaip visa tai realiai vyks, regis, kol kas niekas negali atsakyti. Minėtų institucijų atstovai vienbalsiai tikina, kad regionų specializacija „gerins regionų konkurencingumą“, „augins jų ekonomiką“, „pritrauks užsienio investuotojus“. VŽ nuomone, kol kas visa tai – tik žodžiai, vizijos, brangiai perkamos studijos ir pan. Aibę panašių „kūrinių“ prigalvoja ir apmoka kiekviena valdžia – daugumos jų (jei ne visų) kelionė baigiasi ten pat – stalčiuose. Konkuruojama ne studijomis: ne jos ir ne ministerijų pasvarstymai skaidyti regionus į kažkokias specializacijas padidins konkurencingumą, pritrauks investuotojų – pinigai eina ten, kur jiems gerai, vadinasi, pirmiausia reikia sukurti tikrą verslui palankią aplinką, įskaitant ir neatgrasančią mokesčių politiką.