Mirė signataras Balys Gajauskas

Karstas su velionio palaikais bus pašarvotas Vilniaus laidojimo rūmuose (Olandų g. 22, Vilnius). Lankymas rugsėjo 29 d. nuo 12.00 iki 21.00 valandos. Karstas išnešamas rugsėjo 30 d. 10.30 val. Šv. Mišios rugsėjo 30 d. 11.00 valandą Šv. Petro ir Povilo bažnyčioje. Laidotuvės 14.30 valandą Kauno miesto Seniavos kapinėse.

Politikas, visuomenės veikėjas, politinis kalinys ir tremtinys po sunkios ligos mirė rugsėjo 28-ąją, pranešė Seimo pirmininko atstovai.

Dalia Grybauskaitė, prezidentė, pareiškė užuojautą dėl politiko netekties:„Netekome nepriklausomybės puoselėtojo, tvirtos dvasios ir valios asmenybės, reikšmingai stiprinusios Lietuvos valstybingumo pamatus.“

Viktoras Pranckietis, Seimo pirmininkas, reiškia užuojauta artimiesiems ir primena, kad p. Gajauskas buvo aktyvus kovotojas už Lietuvos nepriklausomybę, ištremtas už laisvės idėjas be teisės sugrįžti į Lietuvą, tačiau net ir sunkiausiomis gyvenimo akimirkomis galvojęs, kaip grįžti ir padėti siekti laisvės.

„Nepaisydamas draudimo, jis grįžo į tėvynę, ir 1977 m. buvo vėl suimtas, apkaltintas antisovietine propaganda ir agitacija, nuteistas kalėti dešimčiai metų ypatingojo režimo konclageryje, bet ir ten aktyviai priešinosi okupantams – rašė straipsnius ir, slapta juos išnešus, skelbė užsienio spaudoje“, – pranešime cituojamas p. Pranckietis.

Nuo 1945 m. p. Gajauskas dalyvavo Kauno pogrindinėje antiokupacinėje organizacijoje. 1948 m. buvo suimtas ir nuteistas 25 metams. Nuo 1949 iki 1956 m. kalintas Balchašo ir Džazkazgano, o nuo 1956 iki 1973 m. – Mordovijos lageriuose. Po išlaisvinimo vėl keletą kartų suimamas ir teisiamas. 1990–1992 m. jis buvo Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo deputatas.

1979 m. Europos saugumo ir bendradarbiavimo JAV kongreso komisija teikė p. Gajausko kandidatūrą su kitais disidentais Nobelio taikos premijai gauti. 1981 m. p. Gajauskas Hiustone apdovanotas Tarptautine taikos ir laisvės premija.

Ponas Gajauskas yra rašęs, kad jo gyvenimo tikslas buvo pasiektas 1990-aisiais.

„Lietuva, praradusi nepriklausomybę 1940 metais, tuoj pradėjo kovą dėl laisvės. Prasidėjo ilgas ir skausmingas tautos kelias, kuriuo ėjome 50 metų. Kiekvieni – tiek bolševikinės, tiek hitlerinės – okupacijos metai buvo kruvini. Tačiau laisvės troškimas negeso, o silpnėjant bolševikinei imperijai jis didėjo. Daliai tautos į laisvę teko eiti per trėmimus, kalėjimus, konclagerius. Tuo keliu aš ėjau 37 metus. Ėjau, kol 1990 metais kovo 11-ąją buvo perskaityti Vilniuje, Aukščiausiojoje Taryboje Lietuvos valstybės atstatymo Akto žodžiai: „…nuo šiol Lietuva yra nepriklausoma valstybė“, ir iškilo mūsų Seime Lietuvos valstybės herbas. Mano gyvenimo ir kovos tikslas buvo pasiektas. Po Akto paskelbimo džiaugėmės, kad mūsų tautos kova ir aukos nenuėjo veltui“, – rašė p. Gajauskas.